Stanislovas Rezgevičius: "Esam erelių broliai"

- "Man skrydžiai - tai gyvenimo prasmė, nes esam gimę džiaugtis - ne susikurt sau problemų, o paskui ieškoti išeities. Pradeda kamuoti skrydžių badas: nerimas, gyvas nervas, adrenalino nebėra kraujyje - tuomet numalšiname tą kirminėlį Juodkrantės kopose. Bet tai ne tikrieji skraidymai, kai kopiame į kalnus, į debesis ten, aukštai, kur gali gėrėtis žemės peizažais ir kvailioti vėjo sūpuoklėse, skraidyti su motoriuku kaip Karlsonas. Žmona mėgsta bendrauti, teatrus, aukštuomenę, aš, kūdikis gamtos, - neriu į padangę. Ir kuo daugiau skraidau, tuo daugiau norisi. Papuoli į sroves, tave sumėto, susilanksto sparnas, ir reikia priimt sprendimą, ir tuomet pasireiškia visos tavo vyriškos savybės: ar turi valią ir charakterį, ar išsigąsi, paleisi vadžias... Nes būna atvejų, žmonės krenta ilgai, ligi pat žemės. Yra ir žuvusių draugų, bet jie užsimušė skraidyklėmis, ne parasparniais. Parasparnis - parašiuto brolis, o šį išrado Leonardas da Vinčis XVI amžiuje.
- "Mano gyvenimo pradžia gan tragiška. Tėvelis buvo Lietuvos armijos karininkas, mama ištekėjo septyniolikos metų. Broliukas pats pasidarė gitarą ir grojo, ir priešingai nei aš, buvo labai aukštas - 1, 90. Tėvukas žuvo II pasauliniame kare, o brolis išėjo už jį atkeršyti - irgi žuvo. Su kitu broliuku kartu gulėjome ligoninėje: man buvo plaučių uždegimas, jam - širdies reumatas. Išsikapsčiau, ir likome su mama vieni du. Mama turėjo tris seseris, jų vyrai taip pat buvo Lietuvos karininkijos elito dalis, tad šeima bendravo su prezidentu Smetona. Lakūnų giminėje nebuvo, bet aš jau mažiukas keldavau akis į dangų, stebėjau debesis, keičiančius pavidalus, iš pūkelio išaugančius į milžinus... Jau norėdavau nušokt nuo skardžio. Mokykloje mėgau dainuot, pamėgdžiodavau Robertiną Loretį; kas galėjo pasakyt, kad po daugelio metų gyvenimas mus suves mano grimo kambary, Muzikiniame teatre. Aš visas jo dainas toj pačioj tonacijoj "nuimdavau", balso stygos buvo neeilinės, išmokau "laužyt" ir tirolietiškai, ir net iki 5-os oktavos išdainuot, ko niekas negali išskyrus maskvėną Vitą. Kitas dalykas: prie IX vidurinės, kurią lankiau, buvo areodromas, kur skraidė "kukurūzninkai", tręšdami laukus. Kai vienąkart pamačiau sklandytuvą kylantį - kvapą užgniaužė. Nulėkiau pažiūrėt, o jame - mano kaimynė Milė, kuri man be proto patiko; jos veido bruožai atitiko mano susidarytą moters idealą. Aš pats kopijuodavau Rafaelį, Leonardą da Vinčį, kai susilaužiau koją... - prisimena ponas Stanislovas. Šešiolikmetis pradėjo lankyti aviaeskadrilės sklandymo klubą. Tebuvo pora sklandytuvų, vaikis privalėjo atidirbti, šveisdavo mašinas. Pagaliau pirmąkart vienas valdydamas sklandytuvą, pakilo į erdvę - po kojomis plytėjo Klaipėda... - "Maniau, sprogsiu nuo to laimės protrūkio - spontaniškai uždainavau. Kiek metų prabėgo, o ta akimirka ir liko ryškiausia. Kur dingo Milė Leišytė? Sekiodavau ją, paskui sklandymo klube sutikau savo būsimą žmoną Ireną. Su ja už nugaros pasivertėme sklandytuvu. Bet gimus sūnui, sustiprėjo motiniškas savisaugos instinktas. Beje, sūnus atsigimė į tėvą; šis jau kūdikį Robertą pratino prie aukščio, laikydamas ant ištiestų rankų ant vietos "dangoraižio" stogo.

Artisto karjera ir sudeginta skraidyklė

Grįžęs iš kariuomenės, "Trinyčiuose" dirbo elektriku, bet kai visi išeidavo, tuščiame ceche traukdavo arijas, o skambėjo kaip katedroje. Stanislovas Rezgevičius vėl skraidė ir arerodrome visus linksmino, pūsdamas tromboną. Įstojo į Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Antrakursį pakvietė į legendinį estradinį ansamblį "Nerija": išėjęs į sceną, pavirto į stabą. Reikėjo apsispręsti: skraidyt ar keliaut po pasaulį, gastroliuot, užsidirbti krūvas pinigų - tais laikais tai buvo didelis dalykas, ir Stasys neatsilaikė... Sako likęs paprastas, neturįs jokio "šlovės" komplekso nei dvasios ekshibicionizmo. Jaunuolis nestygo scenoje, strakaliojo, skambant Povilaičio šlageriams. Bet iš vidaus graužė kirminas: kai išvydo deltaplaną, skraidyklę - kaip perkūnas trenkė. "Šriūbavau, šriūbavau kieme, ir 1975 metais vienas pirmųjų Lietuvoje pasidariau skraidyklę. O koks aš inžinierius? Pasikviečiau muzikantus (kolūkių pirmininkai tokias puotas rengdavo, abstulbintos scenos "žvaigždžių" panelės krito po kojomis iš pakirstos!) į aerodromą. Mane traukė virve automobilis, kol pradėjau skristi aitvaru, ir sumėtė vėjas, šokau iš didelio aukščio, išsigandęs, kad į mane susmigs vamzdžiai - susilaužiau koją. Irena sudegino skraidyklę, bet išgijęs pasidariau kitą, tobulesnę, pagal prancūziškus brėžinius. Ją pavadinau "Nerija", nors kai kas iš kolegų ir pavydėjo, ir nenormaliu laikė, o kai pakilau neprisirišęs, Čiapas vos nenualpo... Tuomet prasidėjo rimti skraidymai, būriai mėgėjų važiavome į kalnus su skraidyklėmis, bet be atsarginių parašiutų, rizikuodami gyvybe. Prieš dvylika metų Šveicarijoje atsirado parasparnis - labai paprastas, gražus, spalvotas medžiagos gabalėlis, daug virvelių, sėdynė - ir skrieji pražydusiu baltais debesėliais dangumi. Prašiutininkai kartą pabandė ne iš lėktuvo, o nuo stačių uolų nušokt su parašiutu, taip gimė mintis pridurt dar vieną, didesnį parašiutą - minkštą skraidantį sparną. Ir keisčiausia, jog žmonija pirmiau išrado raketas, kosminius laivus, o primityviausią, lengviausią, kompaktiškiausią, romantiškiausią bei nuostabiausią "sparną" išdaro jau dabar. Ir jo neišrado nei L. da Vinčis, nei Liljientalis, garsusis vokiečių konstruktorius - aviatorius. Nenoriu girtis, vėl pirmasis Klaipėdoje pažabojau parasparnį. Atėjo apsisprendimo metas: 1987 metais "Nerija" pradėjo byrėt, vyrai nebeišlaikė krūvio - kas mirtinai prasigėrė, ką šlovė "užmušė"... Ir dabar stebiuosi, kad buvę kolegos, V. Grubliauskas, E. Kučinskas veržiasi į politiką: jie tik suvaržo sau gyvenimą, stato save į rėmus. Aš nesiafišuodamas džiaugiuosi laisve ir nežinomybe, nuostabiu gyvenimu - esi kaip paukštis... Anuomet įstojau į Konservatoriją, orkestrinio dirigavimo specialybę. Iškilo dilema: o kas toliau, bet pats likimas nuvedė prie Muzikinio teatro durų. Šarūnas Juškevičius pakvietė į chorą, o aš buvau nusiteikęs net valytoju dirbti, kad tik pakliūčiau į teatrą. Ir buvo pranašingas sapnas: jame griežiau simfoniniame orkestre... Netrukus atėjo maestro Gintaras Rinkevičius, statėme "Mažvydą"; tai man buvo dvasios sukrėtimas. Paskui Žilys pastebėjo, kad negaliu "ištirpt masėj", pradėjo duot mažus vaidmenukus - ir tuo pačiu skraidžiau. Sulaukus nepriklausomybės, atsivėrė nauji horizontai, pradėjome važinėt po visus kraštus - Italiją, Slovėniją, Šveicariją, Prancūziją... Verslininkai paima mane kartu skraidyt už tokį menką indėlį, vos sumoku už benziną - jog dainuoju, "blūdiju". Įvyko net meistriškumo šuolis."

"Esam vėjo vaikai, erelio broliai..."

"Papučia vakarų vėjas - važiuojame į Smiltynę, ten nedideli šlaitukai, pasikeli sparną prie pat jūros, prieini šlaitą ir jau tave vėjas, atsimušęs į tą šlaitą, kelia... Nuskridau iki Juodkrantės dvidešimt kilometrų, tai nelengva padaryt nedideliame aukštyje viršum jūros - labai romantiška, gražu, aplink nė gyvos dvasios. Žuvėdrų būrys virš galvos, jūra, saulė ir sparnas. Ne, jūron niekaip neįkrisi, todėl, kad esu tiek įvaldęs sparną, jog manęs nenuneš ten, kur nenoriu. Jaust reikia, suaugt su sparnu - tai kaip rankos pratęsimas, yra tik du vairai. Tai - įkvėpimas gyvenimui, kūrybai. Žiūriu, muzikiniame vaikšto žmonės prislėgti, ne visada pakilia nuotaika, o aš grįžtu su šypsena ligi ausų, pasikrovęs. Bičiuliai sako: "Stasy, tu visą laiką atrodai alkanas", atsakau, jog esu alkanas gyvenimo... Pamatau moterį, jos žvilgsnį, akis, ir moku įvertint, man smagu kalbėtis - ne tuščias esi žmogus, tam reikia įkvėpimo. Medituodamas žmogus, sako, eini į tuštumą, į nieką, išvalai smegenis nuo minčių, ir tada iš tuštumos ateina kažkas genialaus... Kodėl vyrai bėga į žvejybą? Tai irgi meditacija, o skraidymui reikia drąsos; juk yra aukščio baimė, vestibuliarinis aparatas, o čia man prigimties duota. Užsiimu joga, kasryt stoviu ant galvos, sąžiningai atlieku pratimus. Tai kaip sakiau: paskraidom ant šlaitų, kirminėlį numarinam, o kai rytų vėjas pūstėli - važiuojam į vadinamąsias negyvas kopas, 29 kilometrą. Nidoj lakiot mums Žalieji uždraudė, sako, kopas naikinam, nors mes kaip paukščiai strykt, ir viskas - skrendam. Tai irgi alkio numalšinimas, o rimti skrydžiai prasideda pavasarį, kai gamtoje juda šiltos srovės: įšyla žemė, ir nuo jos atpyšta šilto oro burbulai iš šampano taurėj. Plika akim jų niekas nemato, o mes žinom. Specialus iškeltuvas išvynioja kilometro ilgio trosą, sukasi toks "barabanas", atsikabini trijų metrų aukštyje. Tada skrendi kaip gandras, ieškodamas šiltų srovių, nes jie skrieja visąlaik šalia prie parasparnio. Nuolatiniai mūsų kelionių palydovai - vanagai, ereliai. Prietaisai rodo, kiek iškilai; kai užtenka drėgmės, šilta srovė viršuje pražysta debesėliais. Šiemet viena mergaitė nuskrido 187 kilometrus; tai itin daug Lietuvos lygumų sąlygomis. Kas nori dalyvaut varžybose, rengiami čempionatai, yra įsteigtos taurės nugalėtojams. Pavasarį, prasidėjus skraidymo sezonui, namuose netyla skambučiai, seni draugai vilioja paskraidyt su sklandytuvais, tokie patyrę padangių asai kaip Skurdenis. Bet ten yra kabina, tūnai lyg moliuskas kiaute, o parasparniu skrendu, ir mano kojos tabaluoja, prieš akis - stereovaizdas, visas pasaulis po mano kojom... Aišku, ir greitis mažesnis, tik vos vos švilpia tavo stropas, tokia palaima, kai priskrendi prie debesiuko, tave netgi į debesį įtraukia srovės, ir kad nuo jų pabėgt, darai gilią spiralę, užtrauki kurį vairą iki pat galo, pradedi suktis ir - žemyn varai 15 metrų per sekundę. Paskui nusibosta lygumų peizažas, ir kad tu palieki vienas, ištirpsti toj erdvėj, kiti be prietaisų vėl kur nugrybauja... Šiaip yra globalinis ryšių prietaisas per palydovinę anteną, tau brėžia linijėlę kur tu skrendi - nepaklysi niekad nė rūke. Jais naudojasi jachtininkai. Variometras rodo tavo kilimą arba leidimąsi, kiek metrų per sekundę, nes kai aukščiai dideli, o tave meta žemyn, net nejauti to. O ne, realybės jausmo nebeprarandu. Aukštimatis rodo aukštį; visi prietaisai prisisega prie kelio, turi būt akylas. Šis užsiėmimas neleidžia pasent, reikia jėgos turėt; išmokau netgi žemyn galva skrist. Labai gražu aukštynkojom: matai savo sparną, tiek gera, jog "kreizėji"..."

Tartum dieviškas apreiškimas...

Kitąmet žmogus su kitais skraidūnais vėl ruošiasi į Vokietiją, Prancūziją ir Šveicariją. Šiemet skraidė su mokslininkais, daktarais - visa ta liaudis yra turtinga, o skraidančios moterys - ypatinga rasė. Virtuoziškumui nėra ribų: išmoksti ore daryt figūras. Prancūzijoje, prie Annesy ežero startuoja trisdešimt žmonių: išsiskleidžia it drugių sparnai, neišpasakytas grožis. - "Kartą užsižaidėm su draugu, žvilgt iš aukštybių vakare - nė vieno prancūzo, tik mudu. Žiū, iš pietų ateina audra, juodas dangus, tik pajutau, kad prieš mano valią plėšia viršun, buvau kilometro 200 metrų aukšty, ir tik kylu, kylu. Laužia ausis, šąla rankos, stropą kraštinį patrauki, užsilenkia sparnas, tampa mažesnis, tada turėtum leistis žemyn, bet debesis jau "čiulpia" tave. Esi mačius, kaip sūkurys pakyla ir šiukšlės viršun eina? Ten ir lietus, ir sniegas, vieną švedą taip įtraukė, ir jis pranešė per radiją: "Skrendu sniege, visas apledėjęs", ir jį nunešė 80 kilometrų per kalnus į šoną. Kur būčiau dingęs, prancūziškai keletą frazių temoku, tuomet skridau tiesiai į kalną, nes už jo yra turbulentas, rotoriai, kurie meta žemyn. Smigau dideliu greičiu, žiūriu ir draugas mane atseka. Žiū, jaunas skraidūnas prancūzas guli ir vemia užsuptas kaip jūrligės kamuojamas. Tąsyk ir teko figūras išdartinėt: mane sumėtė, sumaigė, sutriuškino, susilenkė pusė sparno, ir rodos, toks nekaltas medžiagos gabalėlis pasidarė greitas, vikrus ir stiprus, kuomet išvedi jį iš skridimo režimo ir jis netenka oro pagalvės. Siaubas, jis gali po tavim palįst, tu gali užsirišt "kaklaraištį", ir tada tau reikia kapstytis, kad labai greit išlįstum, išskleistum atsarginį sparną. Keisčiausia, kad tokie dalykai neatbaido, jog gali ištikšti į druzgus. Juk kur mes skraidom - visur kryžiai kalnuose", - sako ekstremalaus sporto patriarchas, kuris rizikuoja "su protu", nes brangina gyvenimą, nes "kam man užsidaryt į karstelį. Skrydis prasideda smegenyse". Miegot jau gali ant sniego kareiviškame miegmaišyje, po žvaigždėtu dangumi. Grįžęs į teatrą sako spirgėte spirgąs, sieloje - euforija, ištrykštanti epigramomis, sąmojum, pokštais.
"Žydi Alpių aguonos, snieginos viršukalnės, vaiskus, kvepiantis, perregimas oras, suka ratus didžiuliai ereliai. Tam ir "sutvėrė" tave Dievas, kad įvertintum jo sukurtą gražų pasaulį. Mes, žmonės, savo santykiais jį sugadinam, negali, aišku, visąlaik būti ore, bet toks akimirkos neleidžia tau susmulkėti. Kitas gyvenimo matas. O kartais užplūsta toks gėris, jog trykšta ašaros, širdy - dieviškas apreiškimas. Gali juoktis, bet jauties vos ne angelas", - sako Stanislovas. Jis rengiasi į parasparnininkų festivalį, kur suvažiuoja "visas pasaulis" - visi bus su kaukėmis. Kas ką originaliau sugalvoja: skraidoma su lovomis, "žirgais", "apsiplunksnavus", o Stanislovas Rezgevičius ketina skrieti drauge su savo šuneliu Bosu, su iš teatro pasiskolintais karaliaus drabužiais, spalvinga žėrinčia mantija ir karūna. Ir - su trombonu, angelų trimitu...