Sondra Simanaitienė: "Esam vienas kito išsipildymas"

Man taip patinka vadintis, nes parašau esė dėl smagumo. Kai susikaupia minčių, kirba idėjos, - sėdu ir dirbu. Nuolat bendrauju su kuriančiais žmonėmis, man maga pažinti gyvą autorių. Jau perpratau žaidimo taisykles, żinau, koks jautrus yra rašytojas, ir jaučiu, kad jis neįsižeis dėl kokios mano pastabos. Neturiu tikslo ką nors sutriuškinti, kaip nesu įsipareigojusi apie ką nors rašyti, ir "kaifą" jaučiu dėl visai kitų dalykų: pajuntu stilių, jo bangavimą, knygos dvasią, pagyvenu kitų gyvenimus. Ir niekad prie knygos nesugrįžtu antrą kartą, išskyrus Šventąjį Raštą.

Kaip judu su Vyteniu atradote vienas kitą?

Panelių kompanija ieškojo vaikinų kelionei į Karpatus. Taip ir sutikau tą medžio drožėją, tik baigusį Stepo Žuko technikumą. Nuo pažinties dienos ten, kalnuose, buvome tylesni už žemę ir vienas už kitą. Nerodėme iš karto jausmų; tai, kas buvo širdy, - augo... Vėliau mano mama užklupo Vytenį mano namuose nakvojus ir ėmė barti kaip vaikus: "Kartu gyvenat - turite susituokti", - juokiasi.

Ar neišblėso išrinktojo savybės, kurios sužavėjo anuomet?

SONDRA: Man sunku ką išskirti, įvardyti, surūšiuoti. Vytenis - švelnus žmogus, mokėjo įsiklausyti, atjausti, buvo atidus. Tai ir išliko. Aš laiminga, kad man nereikia koketuoti, gundyti jį nėriniuotais naktinukais; be jokių metamorfozių jam patinku, kiekvieną dieną, tokia, kokia esu - natūrali, unikali, kaip ir kiekvienas mūsų. Ir aš kaip moteris jam visiškai atsiveriu. Esam vienas kito išsipildymas.

VYTENIS: Aš laikiau ir laikysiu paslapty, kuo mane traukia Sondra. Pasakysiu tik, kad ji tiesi, net tiesmuka, nevynioja dumblo į celofaną. Vyras, kaip ir moteris, tikisi globos, kartais jam reikia pasijust vaiku. Tikrai žinau, kad ne kiekvienas vyras savo šeimoje gali įkūnyti savo svajones... Mes abu po lygiai esame šeimos rūpintojėliai, abu ir paskui mažuosius lakstome. Nebūna lengva, bet kažkodėl kuo toliau, tuo darosi geriau...

O kaip dėl šeimyninio gyvenimo krizių?

SONDRA: Manau, jog esu vėlyvos brandos. Iki trisdešimtmečio save suvokiau kaip augalą, įvairių įtakų blaškomą, ir tik paskui supratau, ką noriu daryti, kokių turiu vizijų, atsirado sąmoningumo, valios. Netraukė pasilikti Vilniaus centre, išvažiavau dirbti meno vadove į gūdų užkampį, ir vyras mane pasitikdavo po diskotekų. Vėliau atsidūrėme Rumšiškėse, po to prižiūrėjome mano senolius Palangoje, gyvenimas vis nuvesdavo į keisčiausias vietas ir situacijas. Sakyčiau, krizė ištiko tik susituokus. Labai sunki man buvo santuokos pradžia - kokius penkerius pirmus metus nejautėme normalaus ritmo. Neabejojau, kad tas žmogus man skirtas, neištiko santykių krizė, bet reikėjo atrasti prasmes, save toje santuokoje.

Girdėjau, vaikams vardus išrinkti nebuvo paprasta?

SONDRA: Mėnesį ar du, gimus kūdikėliui, matavome vardus kaip kokius batus, įsiklausydami, kaip skamba. Kiekvienas atsinešė savąjį. Juntė - "juntanti tautą", Minvydas - "vydintis mintį", Agota gimė per pačias Šv. Agotos dienos mišias. Kai Augvilė pradėjo prašytis į šį pasaulį, vyras vežė mane į ligoninę, siaučiant Anatolijaus uraganui. Dingo elektra, kai ratukuose mudvi su dukra iš gimdyklos vežė į palatą, vėjas išplėšė langą su visais rėmais, jis įgriuvo ir tik per plauką mūsų nekliudė. Tai ją pakrikštijome "augančia viltim". Vilnę pavadinome tuo vardu gydytojos Bangos garbei: ji buvo tarsi angelas sargas ties gyvybės arka. Nemigusi, išsikankinusi dvi paras prie manęs, daktarė tiesiog glostė mane ir sakė: "Tu esi vartai - atsiverk pagaliau."

Vyteni, ar neerzino žmonos kaprizai, kai ji laukėsi, ar neatšalote jai?

Kad ji man kaip tik gražesnė, kai laukiasi. Ko jai reikėdavo, pati susiveikdavo. Tik kai jau pilvas aukštyn lipo, užvarstydavau jai batus. Bet ji sakė, kad nėštumas - palaiminga būsena, jei ne tas kūniškas sunkulys. Kai gimdavo vaikas, būdavau šalia jos, džiūgavau, bet kokių nors išskirtinių jausmų neišgyvenau. Nebuvo svarbu ir kokius bruožus Dievo ranka juose piešia, nes svarbi tik pati gyvybė, kiekviena - neįkainojama.

Jūsų vaikai neįkyrūs, paklusnūs, sukalbami. Gal vis dėlto turite kokią auklėjimo sistemą?

SONDRA: Jokios. Taip, jie išties geri. Visko būna. Prašai, prašai, kad ką padarytų, bet jie negirdi, ir gana. Tada imam ir patys padarom. Močiutės bara: "Jūs turite vaikus priversti", bet mes negalime jų muštruoti. Pirmuosius vaikus auginome su pasakomis ir lopšinėmis, dabar nebesijaudiname, jeigu mažieji užmiega ir be pasakos. Jie į mus nusižiūri, suprato, kas yra švara, tvarka. Jie negirdi, kad kuris kitą kritikuotų, prikaišiotų dėl nesukaltos lentynos. Kiekviena asmenybė turi savo ritmą, turi pagarbiai žiūrėti į savo žmogų, nesistengti susitapatinti ar jį valdyti. Aš nesu "pašaukta prie puodų", bet kasdien verdu klausydamasi kokios paskaitos įrašo. Siela įprato "išeidinėti", ir aš galiu kartais pasijusti ponia Bovari iš savo mėgstamo romano, ir dėl to nebūtina palikti savo vyrą ar vaikus, - juokiasi.

Ar dėl šeimynos esate iškritusi iš darbo rinkos?

Taip, ne kartą. Man siūlė firmoje vadovaujamas pareigas su sąlyga, kad praėjus mėnesiui po gimdymo eisiu dirbti. Dabar vėl turiu keletą puikių pasiūlymų, ketinu kurį nors priimti, o tada vaikams teks labiau rūpintis namų ruoša. Išvis nemėgstu jaustis auka. Gal jei augintume šešiolika vaikų ir tektų aukotis? O vaikus palepinti reikia, nes kas kitas, jeigu ne tėvai, tai padarys.

Vyresnieji - savarankiški, Juntė spėja į dramos studiją, fotografuoja, Minvydas groja gitara, tapo paveikslus, sportuoja. Ir visiems mums visada būna svarbesnių reikalų už dulkių šluostymą. Antai sugalvojome pasidaryti šeimyninę fotografiją: kai sužinojome, kiek tai kainuos, fotosesiją surengėme patys. Vaikai išsidažė visom karo spalvom, pastatė dekoracijas, na, o paskui surengėme fotografijų parodą savo namo koridoriuose.

Apie ką svajojate, kai vaikai suminga?

SONDRA: Na, išsitenkame čia, ir negraužia sąžinė, kad turėtume vaikams parūpinti erdvesnį būstą. Bet norisi savo kiemo, savo žemės, tai prisibraižėm projektų, ir jeigu statysime namą, tai aišku, kad jis bus ypatingas. Jau žinome, kad bus visas iš molio drėbtas, šiaudiniu stogu. Bet reikia, kad visiškai dėl jo smegenys susisuktų. Vytenis pasvajoja paslidinėti kalnuose, kaip prieš penkiolika metų... O šią vasarą, rugpjūtį, visi važiuosime į Romą, ten vyks gausių šeimų sambūris. Taigi dabar kad ir kur eitume, ką darytume, - visi keliai veda į Romą...