Siuviniai, papuošti šypsena

Beveik... Turi išklausinėti klientą, ko jis pageidauja, o tik po to pats siūlyti.

Ir dažnai nuomonės nesutampa?

Na, visko pasitaiko. Būna, kad klientas prašo viena, tu bandai įrodyti, kad tai jam netinka, bet galiausiai nusileidi, juk jis - visada teisus.

Kokie klientai dažniausiai apsilanko? Žmonės, mėgstantys išsiskirti iš minios, o gal atvirkščiai?

Visokių ateina. Vieni nori ko nors įdomaus, turi šlamančiųjų pilnas kišenes...

Na, pavyzdžiui, ką įdomesnio prašo pasiūti?

Na, odinę liemenėlę... - šypsosi.

O kaip pamatuojate?

Reikia nusirengti, kaipgi kitaip, - vis šypsosi.

Kas jums yra gražu?

Tai, kas tinka. Nors... kita vertus, skoniai gi skirtingi.

Kaip manote, ar turguje galima rasti gražų drabužį?

Manau, kad galima. Juk ne visos turgaus prekės yra blogos kokybės. Kažkada pats prekiavau turguje savo siūtais odiniais gaminiais.

Jūs tik siuvate ar pats ir modeliuojate?

Dabar modeliuoti neturiu laiko. Seniau - taip, pats kurdavau, pats prekiaudavau. O dabar jau norėčiau plėsti įmonės veiklą, priimti dar keletą darbuotojų. Kad daugiau uždirbtų ir mano darbuotojos, ir aš pats.

Jūsų siuvykloje - keturios moterys. Kaip jaučiatės moteriškame kolektyve?

Kiekvienas turime savo darbą - aš sukerpu, viena modeliuoja, kitos siuva. Galiu tik džiaugtis savo darbuotojomis, - vėl šypsosi.

Ar siuvimas - ne moteriškas užsiėmimas? Kaip tapote siuvėju? (Susimąsto)

Nežinau. Mano mama siuvo. Labai gražiai. Kartais jai padėdavau, kai mokinukas buvau. Siuvėjo specialybę pasirinkau tiesiog spontaniškai, kai baigiau dvyliktą klasę... Nors... - staiga nutyla.

Norėjote ko kito?

Žinai, apie savo asmeninį gyvenimą nenoriu pasakoti spaudai. Jei neparašytum, papasakočiau tau tokių dalykų...

Norėtumėt ką nors pakeisti savo gyvenime?

Taip, - vėl plačiai šypsosi. - Viską.

Kuo jūs nepatenkintas?

Ne, aš labai patenkintas, bet... - šypsosi.

Tikriausiai siuvimas jums yra tik hobis.

(Vidmantas net atsilošia.) Tai darbas. Hobis yra laisvalaikis. Na, mėgstu antikvarinius daiktus...

Kolekcionuojate?

Taip. Renku senovinius daiktus, susijusius su siuvimu. Tai lygintuvai, siuvimo mašinos... Turiu 150 metų senumo manekeną - jis siuvykloje stovi.

Betgi ne visą laisvalaikį skiriate senienoms! - po tokios mano frazės abu imame kvatoti. - Ką dar veikiate laisvu laiku? - neatstoju.

Galiu būti su draugais gamtoje ar padūkti su vaiku...

Su sūnumi?

Taip. Su Justu mes ko tik nenuveikiame. Kai bangos tos didžiulės buvo - važiavome prie jūros. Mums abiem tai suteikia džiaugsmo.

Esate toks tėtis-draugas?

Tikriausiai. Nors jam tik devyneri, mes - draugai.

Ar yra dalykų, kurių negalite pakęsti?

Taip. Negaliu pakęsti melo.

Jūs dažnai šypsotės. Netgi kai kalbate apie rimtus dalykus. Tikriausiai būtent dėl savo šypsenos nestokojate klientūros.

Juk dirbu su žmonėmis, negaliu būti surūgęs. O klientų nestokojame tikrai ne dėl mano šypsenos. Na, gal... - ir vėl nusišypso. - Juk žmogui svarbu ne kas siuva, o kaip.

"Norėčiau nusileisti su parašiutu"

"Aš labai norėjau mediciną studijuoti, - prisipažįsta I. Kanto gatvės siuvimo salone dirbanti Irina Bespamiatnova. - Bet nepavyko įstoti į Medicinos institutą. Buvo gaila metus praleisti veltui. Maniau, pasimokysiu siuvimo, o paskui vėl bandysiu..."

Sakėte, nuo mažų dienų siuvotės sau drabužius. Vadinasi, tai - pašaukimas? Ar tiesiog negalėjote jų įpirkti?

Oi, ne dėl to. Mano senelis čia, Klaipėdoje, uoste, ėjo labai aukštas pareigas. Bet mama buvo labai išlepinta, ji rūpinosi tik savimi. Todėl ir pradėjau sau siūti.

Vis dėlto nemetėte siuvėjų mokyklos dėl medicinos?

Ne. Baigiau ir gavau raudoną diplomą. Beje, aš ir dabar esu studentė. Šiemet gausiu bakalauro laipsnį, - džiugiai nusišypso. - Studijuoju drabužių dizainą Vilniuje. Mokausi su penkiolika metų jaunesnėmis merginomis.

Susidraugavote?

Kol jos nežinojo, kad esu dvylikos metų dukters mama, tol mane priėmė kaip vienmetę.

O kai sužinojo, požiūris pasikeitė?

Vienos atsiribojo, kitos nebe tokios atviros pasidarė. Na... - šypteli Irina. - Aš tik džiaugiuosi. Vadinasi, jaunai atrodau...

Turite savo verslą. Ar juo rūpinatės viena?

Ne. Aš ne verslo žmogus. Man artimesnė kūryba. Aš tik siuvu, o verslą tvarko mano vyras Nikolajus.

Irgi siuvėjas?

Taip. Nors prieš tai baigė Jūreivystės kolegiją, bet nė karto neišėjo į jūrą. Jis prisiekė būti ištikimas vyras, o ne jūreivis.

Tai jis - jūsų viršininkas?

(Irina susimąsto.) Tikriausiai... - šypsosi. - Jis - Liūtas, valdingas, turi būti taip, ir ne kitaip.

Viršininkui privalu paklusti?

Ne, moteris turi suprasti vyrą ir jam padėti, bet nekelti konflikto. Jis mano, kad mane valdo, o aš manau, kad aš jį valdau, - šypteli Irina. Po pauzės tęsia: - Aš išklausau, kai jis reiškia pretenzijas, bet po to padarau taip, kaip noriu. Vyrų nereikia riboti.

O jūsų pačios vyras neriboja?

Jis skaičiuoja pinigus, o aš... esu laiminga kokiai senutei veltui pataisiusi drabužį. Man gera. Tiesiog gera čia, - prideda ranką prie širdies.

Dažnai dirbate veltui?

Vyras sako: "Nori į bankrotą įvaryti? Paskui turi dirbti naktimis..."

Net naktimis dirbate?

Aš mėgstu savo darbą. Čia aš užmirštu viską. Taip įsibėgėju... Nespėju ir po parduotuves lakstyti. Kol vaikai buvo maži, neturėjo kitų drabužių, kaip tik iš odos. Auklėtojos sakydavo: "Nerenkite taip - pavogs"...

Kaip su vyru pasidalijate klientais?

Jis turi savo, aš - savo. Mes labai skirtingi. Ir labai gerai, visi žmonės skirtingi. Vieni nori to, kiti - ano. Pas mane ateina tie, kurie traukia mane, o aš juos traukiu. O jis turi savų, panašių į jį patį.

Turite dukrą. Ar norėtumėte, kad ji irgi taptų siuvėja? Ar prie medicinos lenksite?

Turiu dvi dukras. Nenorėčiau, kad vyresnioji Marina rinktųsi siuvėjos profesiją. Jai turi būti griežtas grafikas, nes kitaip nieko nepasieks gyvenime. Norėčiau, kad ji būtų teisininkė. O kai pasieks tai, tada gali rinktis, ką tik nori, juk gyvenime tu gali nors ir penkias specialybes įsigyti, bet pirmiausia turi būti pagrindas. O mažoji Arina dar tik šešerių. Ji gali rinktis kūrybišką profesiją...

Žodžiu, savo vaikams ateitį jau numatėte.

Man svarbi vaikų ateitis. Jie yra mano išsipildžiusi svajonė.

O kokia svajonė dar neišsipildė?

(Susimąsto.) Neturiu svajonės... A, su parašiutu nusileisti. Tik vyras prašė tai daryti tuomet, kai mažoji jau bus aštuoniolikos.