Simonas Donskovas apie ES ir kelių eismo taisykles

Naujasis albumas man labai sunkiai "gimdosi" ne todėl, kad aš nesugebu to daryti. Viskas atsimuša į finansus ir kitus svarbius reikalus. Neturiu galimybių pats paiimti ir išleisti diską, o tie, kurie tą daro, vargšą atlikėją taip nukelnėja, kad balsas gali kuriam laikui dingti.
Naująją kompaktinę plokštelę, kuri vadinsis "Atvirumas", greičiausiai leisiu drauge su firma "Pūkas".

Kodėl "Atvirumas"?

Gal toks pavadinimas patinka tokiems žmonėms kaip aš - jau senokai perkopusiems penkias dešimtis. O kita priežastis - taip vadinasi graži G. Litinsko daina, kurioje skamba nuostabi išpažintis moteriai. Aišku, jeigu norėčiau pasirodyti labai "krūtas", galėčiau pavadinti "Mirtinas smūgis" arba "Tvirtas priekis". Aš esu kuklus atlikėjas ir nenoriu nieko šokiruoti. Nenoriu nuogai išsirengti, nes dar turiu daug ką pasakyti. O kai jau nebeturėsiu apie ką kalbėti, tai kito kompaktinio disko viršelyje pamatysite Donskovą nuogą, na, ne visai, išsirengusį iki pusės, ir dar paprašysiu gražios moters, kad užkeltų man koją ant galvos, ir tada gal bus labai gražu.
Žinote, kalbant apie pavadinimą, man šovė į galvą mintis, jeigu aš turėčiau galimybę kurti televiziją, tai nieko nebūtų paprasčiau. Dabar tai labai pigu. Iš ryto rodai nuogas gražias moteris, ir taip prisitrauki daug reklamos. Per pietus vieną lietuvišką serialą, kurie kainuoja visai nebrangiai. O vakare - nuogus vyriškius. Patikėkite, mano televizija gyvuotų.

Ar esi atviras?

Visada buvau atviras, ir labai dėl to kenčiu. Tik išsižioju - ir gaunu per galvą. Niekaip negaliu prisitaikyti prie kapitalizmo, nes visur reikia meluoti. Gražiąja prasme, baltai meluoti. Susitinki žmogų, nori būti jam atviras, o jis nenori - ir ką tada daryti? Ypač man sunku bendrauti su verslininkais, su leidybininkais. Aš net kalbėti nemoku su jais, pradedu mekenti kaip koks ožys. Ir tai yra mano didžiausia tragedija.
Daug kas man sako: susirask vadybininką. O kaip jį rasti? Juk aš duoduosi po užsakomuosius koncertus. Reikia tokio, kuris rimtai tirtų rinką. Į Šakius paskambinti ir pranešti, kad atvažiuosiu koncertuoti, galiu ir pats. Dabar puikiai žinau, kad balandis man - taip pat švaros mėnuo, tyla ir ramybė. Gegužę visi eis į sodus ir daržus, šers gyvulius. Na, o vasarą Donskovas kaip tikras geras jūreivis išplauks trims mėnesiams į dainavimo jūrą. Paskui grįšiu, rudenį vėl sėdėsiu krante ir lauksiu šventų Kalėdų bei Naujųjų metų. Bet visai neseniai supratau, kad galiu ir dažniau išplaukti. Teko koncertuoti su Ryčiu Cicinu, tai, pasirodo, žmonės manęs pasiilgę, dar daug kas manęs nepažįsta. Juk aš daugiausia dainuoju kavinėse ir restoranuose, bet dauguma tautos ten neina leisti pinigų. Jie už penkis šimtus turi gyventi ir vaikus auginti.

Užsiminei apie estrados princą R. Ciciną. Dauguma žmonių skeptiškai žiūri į šį dainininką. O tu?

Nesu aš koks Cicino geras pažįstamas ar draugas. Dėkingas jam, kad pasikvietė į koncertinį turą. Per dešimt mūsų bendrų koncertų mačiau Ryčio absoliutų triumfą. Pabūsiu nekuklus, ir mane tada labai šiltai priėmė, bet tai buvo Cicino publika. Rytis - egzotiškas žmogus, ir paradokalu, kad daug kas purškia į ranką, laido juokelius, bet dešimt ar penkiolika litų moka už koncertą ir salės lūžta. Ir taip besijuokdami Ryčio koncertus lanko jau šešerius metus. Cicinas - puikiai dainuojantis žmogus, šalyje turime šimtus nusidainuojančių, bet kažkodėl nepurškiame į ranką jų besiklausydami. Rytis dirba publikai, degina ir nesigroži savimi. Jis turi savo administratorių, turi savo muzikinę nišą, savo vardą ir važiuoja ilsėtis į Kanarus. O aš jau seniai bebuvau Kanaruose, tiesa, visai ten nebuvau. Aš galiu į Endriejavą nuvažiuoti. Ir pasakysiu atvirai - Ryčiui Cicinui pavydžiu baltu pavydu.

Mestelėjai akmenuką jaunajai dainininkų kartai...

Ką aš galiu dar pasakyti? Mano kalbėjimas - tai tas pats, kas posakis: "Šuo loja, karavanas eina". Yra tokių grupių, kad net gėda žiūrėti, ir žmogus galvoji: mąsto tie vaikinai ar ne? Pasakysiu garsiai, visai nebijau. "Delfinai" - tai baisiausia, kas gali atsitikti muzikiniame pasaulyje. Tai kaip sugižusi grietinė, kuri publikai brukama per prievartą. Bet juk taip formuojamas publikos skonis. Ai, gal nebešneku, negaliu ramiai postringauti. Kritikos tokie dainininkai sulaukia tik iš Marijono Mikutavičiaus. Nepykite, brangieji, ant manęs, bet man tai panašu į vidutinybių paradą. Ir man gaila tų vaikų, kuriems nepasakoma, tėviškai nepaaiškinama, kad jie yra muzikine prasme visiškas niekas. Tai ir verslas, to iki šiol negaliu suprasti. Pavyzdžiui, mūsų laikais reikėjo devyniasdešimt procentų gero dainavimo ir tik dešimt viso kito, o dabar priešingai. Aš užaugau socializmo lopšyje, man scena - šventa vieta, ir dabar tebesijaudinu prieš koncertus ir niekada neapgaudinėju publikos.

Jeigu neklystu, jau būdamas moksleivis vadovavai ansambliui?

Patys gabiausieji mokėsi 5-ojoje vidurinėje mokykloje, tarp jų ir aš. Sukūriau ansamblį, buvome "verchas", ir ne tik mokykloje. Mano ansamblyje pianinu grojo ir Henrikas Vaitekūnas, kuris dabar bando pralošti milijoną. O kai vėliau dirbau muzikos mokytoju 4-ojoje vidurinėje mokykloje, mano pats gabiausias mokinys buvo Vytautas Grubliauskas, vėliau tapęs Kongu.

Sakai, vargsti leisdamas kompaktą, ieškodamas vadybininko. Ar Lietuvai tapus ES nare, bus lengviau?

Kaip paaiškinti narystės svarbą Europos Sąjungoje, jeigu net nėra ką aiškinti? Lietuva - geografiškai esanti Europoje, ir ne ES narė - visai nerimta. Suprasdamas skeptikus, galiu pasamprotauti: gal per greitai, gal ne tokiais etapais einame į Europą. Bet tik visiškai kvailas žmogus gali nenorėti įeiti į šviežio oro kambarį ir mėgautis ta gaiva. Pagaliau jei matysime, kad visai blogai, išstosime - už tai Europa mums karu negrasina.
O aš, solidus muzikantas, tikrai tikiuosi geresnių laikų, Lietuvai tapus ES, ką bekalbėt apie jaunimėlį. Aš būsiu visateisis, normalus pilietis, manęs niekas nebežemins prie visokiausių muitinių; dabar, norėdamas nuvažiuoti padainuoti į Londoną, aš turiu susirinkti apie penkiolika popiergalių. O tada važiuosiu kaip koks danas ar švedas ir visiems šypsosiuosi. Gal nebereikės į kitas šali žiūrėti per televizoriaus ekraną, o savo akimis galėsiu pamatyti. Ir algos gal tada nebežemins taip orumo. Tačiau negaliu nepasakyti, kad mano, Simono Donskovo, orumą tuoj žada pažeminti kelių policininkai.

Naujos eismo taisyklės?

Diržai ir draudimas kalbėti mobiliaisiais telefonais vairuojant - tikras stebuklas. Reikia saugoti save ir keleivius. Aš noriu išreikšti pasipiktinimą dėl ruošiamo greičio ribojimo iki 50 km/h. Ir vėl ruošiamasi visuomenę supjudyti su kelių policija. O jiems, vargšams, kas beliks daryti, kaip mus, tokius kaip aš, skalpuoti. Juk kelio eismo ženklų nėra kam pakeisti - policija neturi pinigų benzinui "žulikams" gaudyti, o ką jau bekalbėti apie tokį garbingą projektą. Niekaip nesuprantu, kaip galima valstybės biudžete numatyti skiltį, į kurią plaukia baudos? Jeigu jau taip trūksta pinigų, paprašykime vėl išrinkto mero R. Taraškevičiaus, kad paskelbtų mieste labdaringą akciją, sumesime po litą ir nupirksime bent vieną greitą ir gerą automobilį policininkams. Aš galiu ir padainuoti. Bet, vyrai, su tuo greičiu gal apsigalvokime. Ar nėra svarbesnių dalykų?