Sigitas Kaminskas: "Mylimos žemės našta - per sunki"

"Štai kaip gyvenime būna - tau kadaise daviau bene pirmąjį interviu savo gyvenime, o dabar susitikome atsisveikinimo pokalbiui", - dar prieš pateikiant klausimus palingavo galvą S. Kaminskas, didesniąją savo gyvenimo dalį dirbęs ir gyvenęs Klaipėdoje.

Kodėl apsisprendėte floristo, fitodizainerio karjerą tęsti nebe Lietuvoje, o Kanaruose?

Esu išvažinėjęs daug pasaulio, dalyvavęs daugiau nei pusšimtyje konkursų. Įdomiausia, kad užsienyje mane labiau žino nei Lietuvoje. Tad pajutau, kad priėjau tą ribą, kai pradėjau dusti. Ne vien dėl mokesčių naštos, dėl kurios nenorėčiau rypauti, nes apie smulkaus verslo žlugdymą jau galima rašyti disertacijas. Apsisprendimą lėmė ir moraliniai dalykai.

Ne taip jau lengva smulkiam verslininkui sukurti dešimt-penkiolika darbo vietų ir mokėti padoresnius atlyginimus nei minimumas. Ir kai atėjo toji diena, kai buvau priverstas žmones atleisti, nes kitaip verslą būtų ištikęs bankrotas, buvau priblokštas išgirdęs labai jau žeidžiančius žodžius, tarp kurių buvo ir tokie: "Nereikėjo kurti firmos, jei nesugebi žmonėms atlyginimų mokėti." Beje, tokių priekaištų esu girdėjęs ir iš labai neblogai apmokamų valdininkų.

Pats savo verslą pradėjęs nuo kankorėžių rinkimo, "kruizų" po laukymes ieškant floristinės medžiagos, dabar susiduriu su labai vartotojišku požiūriu - duok viską ir iš karto. Savo "karjeroje" esu sėdėjęs ir nevalgęs, ir neapsirėdęs. Visko buvo. Tad žinau, kaip nelengva statyti savo pilis.

Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų žmonių mentalitetas, deja, nepakito. Daugelis taip ir tebesidairo, kas duos, o ne bando kurti kažką savo... Stebiuosi jaunosios kartos agresyvumu - nenori ir nemoka laukti. Viskas tuoj pat be jokių sąnaudų. Taip gyvenime nebūna.

Per dvidešimt metų Lietuva išgražėjo - blizga interjerai, net tualetai kvepėti pradėjo. Mirga garsiausių pasaulio firmų ženklai. Bet užsuki į visomis varsomis tviskančias patalpas, o jose - tuščia. Tad - kam visa tai? Ir galvoju, kad Lietuvoje visai ne nuo to galo pradėta.

Taigi priimdamas sprendimą turėjau du kelius - arba likti vienam parduotuvėlėje, kaip mažuose užsienio prekybos taškuose, arba pabandyti ieškoti ir atrasti kažką nauja. Pasirinkau antrąjį variantą.

Važiuojate į jau kiek išžvalgytą teritoriją - turite reikalingus dokumentus, leidimus. Kiek dėl jų teko sugaišti?

Gauti Kanarų rezidento kortelę pakako dviejų valandų, pradedant fotografavimusi ir baigiant policijos antspaudu. Savivaldybėje paklausė tik motyvo, kodėl čia noriu gyventi ir dirbti. Policijoje net to klausimo neuždavė.

Patalpų paieškos kiek užtruko. Mat floristika turi savą specifiką, tad ir tam tikros sąlygos privalo būti. Nuomojantys ima tik nuomos mokestį. Nėra taip, kad turi papildomai mokėti už komunalines paslaugas. Jie jau yra viską paskaičiavę. Tau pasako tik galutinę sumą. Jei ji tenkina, viskas - sutartis pasirašyta...

Įregistruoti įmonę - vėl juokų darbas. Reikia tik pasiruošti tris jos pavadinimus, o valdininkas kažkokiuose sąvaduose žiūri, ar pavadinimai kur nors nesikartoja... Viskas.

Ar tame mieste turėsite daug konkurentų?

Miestas-kurortas tęsiasi gal kokius dvidešimt penkis kilometrus. Suskaičiavau, kad čia veikia penki gėlių salonai. Manau, kad muštis dėl klientų neteks...

Gal ką žinai apie Ispanijos mokesčių sistemą?

Kanarai - laisvoji ekonominė zona. Čia pridėtinės vertės mokestis - tik penki procentai. Man atkris begalė finansinių problemų, nes mokesčius valstybei turėsiu mokėti ne nuo pajamų, o nuo nuomojamų patalpų ploto. Kartą per ketvirtį pas mane lankysis valstybės buhalteris, kuris susirinks visus reikalingus popierius ir skaičiuos, kiek aš skolingas valstybei, o gal ji skolinga man. Už vieną valstybės buhalterio vizitą mokėsiu 50 eurų. Vadinasi, 200 eurų per metus. Panašiai man reikėdavo Lietuvoje mokėti buhalteriui per mėnesį...

Benzino litras Kanaruose kainuoja apie pustrečio lito. Labai pigi elektros energija. Kartą nustebau - nė vienas "malūnas" nesisuka. Vietinių klausiau, kodėl? "Perdaug elektros energijos susikaupė, tai "išleisti atostogų", - paaiškino.

Jau esu patyręs, kad Kanaruose dirbti ir gyventi yra kur kas pigiau. Jau vien pagalvojus apie mokesčius už šildymą Lietuvoje plaukai šiaušiasi...

Visada sekate floristikos, fitodizaino tendencijas. Gal jau domėjotės, kokie ispanų skoniai, ar jie labai skiriasi nuo lietuvių?

Pasižvalgęs po floristikos parduotuves, įsitikinau, kad čia puokštes komponuoja labai panašias kaip pas mus turguje. Daug blizgalų, užgožiančių gėlės grožį. Gedulingiems reikalams standartas - apvalus vainikas su daug gėlių. Bet Kanaruose yra penkių žvaigždučių viešbučiai, rezidencijos, kur mačiau tikrai aukšto lygio floristikos meną.

Čia puokštėms komponuoti naudodavote visa įmanoma vietine ir iš Nyderlandų atvežama flora. Kokiomis medžiagomis naudositės ten?

Strelicijos, bugenvilijos, auraukarijų spygliai, vikmedžių ankštys pas mus egzotika, o ten - kasdienybė. Savo parduotuvėlėje bandysiu laikytis sezoniškumo dėsnių kaip ir Lietuvoje. Bet štai rugiai, rugiagėlės ar pakalnutės bus iš fantastikos srities. Jų man labai stigs, tačiau aš visuomet stengsiuosi priminti, koks metų laikas yra Rytų Europoje.

Ar jau teko atlikti užsakymų Kanaruose? Kokia buvo klientų reakcija?

Užsakymų dar neturėjau. Tačiau vienai turizmo firmai įteikiau savo komponuotą puokštę. Tai jie ją apžiūrinėjo gal valandą ir sprendė rebusus, iš ko gi ji sudaryta. Labiausiai stebėjosi, kad neatpažino palmių plaušų, kuriuos regi kasdien ir kuriais buvo apvyniotas puokštės kotas.

Koks Jūsų Klaipėdoje sukurto salono "Gėlių fabrikas" likimas?

Salonas lieka. Jame dirba profesionalūs meistrai, kartu su manimi valgę duoną ir su sviestu, ir be jo... Viliuosi, kad man išvykus klientai neužmirš takelio į jį.

Ko norėtumėte palinkėti mums, liekantiems žiemoje?

Ištvermės ir stiprybės. Pats žinau, kiek to reikia čia gyvenantiems. Neparduokit ir neišnuomokit Lietuvos. Ji man brangi. Kaip nebus brangus lopinėlis žemės, kuriame tavo tėvai, tavo mokytojai, tavo bičiuliai. Pagaliau dalis tavęs paties. Neatsižegnoju, kad čionai niekados negrįšiu. Niekada nesakyk niekada. Sėkmės atkakliausiems, nepaliekantiems Lietuvos. Man mylimos žemės našta jau buvo per sunki...