Sigita Švambarienė: "Esu moteris, ne šventoji..."

"Ta garbė ir visuomenės susidomėjimas - ne mano nuopelnas. Galų gale viskas greitai nurims, žmonės pamirš naujieną ir gyvenimas tekės įprasta vaga - taip, kaip ir turėtų būti", - paklausta, ar nevargina netikėtai užgriuvęs dėmesys, atsakė Sigita Švambarienė, pirmą kartą Lietuvos istorijoje palaiminta moteris dvasininkė.

Sigita savo tarnystę atliks Klaipėdos evangelikų reformatų bažnyčioje. Čia ji sakys pamokslus, laikys pamaldas ir išimties atvejais galės suteikti šv. Sakramentą bei krikštą.

Jaučiau, kad taip gali nutikti. Aš dėkinga žmonėms už pasitikėjimą, jie patvirtino, jog mato mano gyvenime Dievo vedimą.

Žmonės ieško, kur galėtų save įprasminti. Mano sesuo Jurgita pasirinko žurnalistiką, mane ieškojimai atvedė į bažnyčią.

Palaiminimo metu mačiau ašaras savo artimųjų akyse. Žinau, jog jie džiaugiasi ir pritaria mano pasirinkimui. Tai suartino mūsų šeimą.

Skyrybos - didelis gyvenimo išbandymas. Aš, kaip ir dauguma žmonių, išsigandau sunkumų. Stovėjau ant geležinkelio bėgių, tačiau paskutinę akimirką prabudo viltis, kurią visuomet nešiojausi. Pirmasis žmogus, atėjęs nuraminti manęs po skyrybų, buvo teologijos dėstytojas.

Tikėjimui reikia laiko. Manyje tikėjimas snaudė. Visos didžiosios bėdos išsisklaidė tuomet, kada pradėjau bendrauti su žmonėmis, rengti bažnytines vasaros stovyklas vaikams, jaunimui, šeimoms. Pagalbos sulaukiau iš draugų, dvasininkų ir visai svetimų žmonių.

Tam žmogui aš atleidau. Nors iki šiol negaliu suprasti, kaip galima išsižadėti savo vaikų.

Aš pati po skyrybų bandžiau atnaujinti kontaktą, kad tėvas lankytų vaikus, tačiau man nepavyko. Po mūsų pokalbio jis apsilankė tik vieną kartą.

Viename iš šalies dienraščių radau skaitytojo komentarą. Tas žmogus rašė, jog pažįsta mane. Jo akimis aš esu netinkama dvasininko tarnybai. Jis girdėjęs, kaip šaukiu ant savo vaikų, esu pikta.

Prieš ordinaciją paklausiau savo dukros Skaistės, ar galėčiau būti kunige - juk iš tiesų būna taip, kad namuose tenka pakelti balsą. Skaistė atsakė, jog neįsivaizduoja manęs kitoje vietoje.

Pykčio proveržiai kyla ne iš neapykantos, bet todėl, kad iš tiesų kartais labai pavargstu. Aš irgi žmogus. Kaip ir visos mamos, stengiuosi būti geriausia mama savo vaikams. Dvasininkai yra paprasti žmonės ir visos emocijos jiems nesvetimos. Gailiuosi dėl silpnumo akimirkų, tačiau žinau, kad gyvenime yra visko, ir tai kas įvyksta, ko gero, yra neišvengiama.

Stengiuosi vaikams viską išaiškinti gražiuoju, bet prireikus imuosi ir rykštelės.

Ne, ir Biblijoje pasakyta, jog žmogui kartais reikalinga rykštė: ne bausti, o tam, kad suprastų. Esu moteris - ne šventoji. Rūpinuosi savo šeimos išlaikymu viena, negaliu visą laiką šypsotis, kaip ir paprasti mirtingieji, turiu aibę rūpesčių.

Bet kokiu atveju tai yra žmonių nuomonė. Kiekvienas turi teisę ją pareikšti. Kita vertus - ne man teisti.

Anksti ryte einu į Krikščioniškojo fondo aukštąją mokyklą, kur dirbu valytoja. Tai yra darbas, kuriame aš ilsiuosi.

Kaip pamokslininkė, atlyginimo negaunu. Bažnyčia paremia aukomis. Jei nedirbčiau valytoja, negalėčiau sumokėti net už buto nuomą. Taip pat dirbu liuteronų kultūros ir labdaros draugijoje "Sandora" socialine darbuotoja. Esame pavalgę, apsirengę, nėra kuo skųstis.

Būdama 15 metų, su draugais atsitiktinai užsukau į Evangelikų reformatų bažnyčią. Pataikėme tiesiai į pamaldas. Prisimenu, jog susižavėjau ten skambėjusia malda ir nusprendžiau studijuoti religiją.

Mano šeimoje yra dvasininkų. Tomas Šernas, tapęs dvasininku po Medininkų tragedijos, - tolimas mano giminaitis. O mama bažnyčią lankyti pradėjo tik prieš metus.

Po skyrybų sutikau artimą žmogų, bet ir jo nebeliko mano gyvenime. Buvo jau du dideli ir skaudūs praradimai. Tačiau ir už juos esu dėkinga Dievui.
Dvasininko tarnystė Evangelikų reformatų bažnyčioje yra demokratiška. Šioje bažnyčioje santuoka laiminama, todėl galiu ištekėti antrą kartą. Vienai sunku, trūksta žmogaus, kuris suprastų, vaikams reikia tėvo.

Būti mylimai ir mylėti - didžiulė Dievo dovana. Gyvensiu taip, kaip bus duota. Jeigu nesutiksiu žmogaus, kurį galiu mylėti ir juo pasitikėti, - liksiu viena. Tačiau mano širdis atvira šiam jausmui.