Rūta Židžiūnienė: "Linijinis šokis - lyg esperanto kalba"

Mano tėvai, vyras ir net uošviai - uostamiesčio kolektyvo "Žilvinas" šokėjėliai. Nuo ketverių metų šokau tautinius šokius "Sodžiuje", pas vadovę Romą Lobakienę. Mama sakydavo, kad galiu lankyti krepšinį, baseiną ir ką tik noriu, bet greta kitų užsiėmimų - ir šokius. Aš neprieštaravau, nes man patiko vadovė, atmosfera, kelionės po Lietuvą ir galimybė koncertuoti Švedijoje, Anglijoje, Vengrijoje. O kadangi vilkėjome įstabius XIII amžiaus tautinius drabužius, tai jautėmės svarbūs, ryškūs, mus filmavo ir fotografavo. Tiesa, anuomet liaudies šokis buvo pritaikytas scenai - tikras folkbaletas.

Tačiau vėliau, pašokusi "Žilvine", Vilniaus pedagoginiame institute ketinote studijuoti chemiją...

Sakoma, kad šokėjo protas - kojose. Tačiau spėdavau viską, kaliau ir tą chemiją, galvojau, kad šokis - tai palaima ir hobis, tačiau reikia turėti "rimtą" profesiją. Per stojamuosius egzaminus man vis pritrūkdavo vieno balo, tad pagaliau įstojau į KU Menų fakulteto Choreografijos katedrą. Ir šiandie dirbu choreografe "Pelėdžiuko" darželyje bei Zudermano vidurinėje mokykloje.

Ar vaikai nori šokti?

Mano laikais, atrodė, nebuvo nešokančio vaiko. Dabar požiūris kiek pakito; tėveliai, patys nemėgę šokti, savo atžaloms sako: "Neimk į galvą, tie šokiai - nieko rimta." Tačiau man širdis krykščia, kai matau mažylį, turintį regėjimo negalią, viena uždengta akute, kuris pradeda daryti sukinius, laisvėja, atsiskleidžia... Šiandie yra daug įvairių stilių šokių būrelių, bet juk tas liaudies šokis - tai ir taisyklingas kūno "pastatymas", ir muzikos, ritmo pajautimas. Neįsivaizduojate, kaip šoka mano vienuoliktokai, dvyliktokai! Šie jau trokšta judėti poroje, išmoko valsą, čiačią ir sėkmingai dalyvauja konkursuose.

Prieš dvejus metus sukūrėte savo šokių studiją. Kodėl atsidavėte linijinio šokio stichijai?

Tie šokiai tarsi patys mane susirado, kai netyčia pakliuvau į seminarą Latvijoje. Įsivaizduokit, trijų šimtų žmonių grandinė, ir visi šoka vienodai; dviprasmiškas jausmas...

Esu girdėjusi, kad šokti gali vos pradėjęs vaikščioti. Tai linijiniai šokiai sukurti visai šeimai. Tiesa, trejų metų vaikas improvizuos, jo neįsprausi į kompozicinių dermių rėmus, tačiau nuo penkerių metų jau gali mokytis linijinių šokių. O vėliau jau amžius nesvarbu. Tik tobulėti ribų nėra; kaip koks Livingstonas Žuvėdra gali iš pradinio lygio pakilti į penktąjį.

Beje, apkūnūs žmonės šoka dar geriau; jie "minkštesni" ir tokie plastiški, kad akių negali atitraukti. O liesas žmogus dažnai būna statiškas. Bet aš apimčių nematuoju, branginu kiekvieną žmogų, sulaukusį brandaus amžiaus ir pagaliau išdrįsusį įkūnyti savo vaikystės svajonę šokti. Ir linijiniam šokiui nereikia poros, visi stoja linijon kaip kareivukai.

Kokia šio šokio kilmė?

Linijinis šokis atsirado 1800 metais Amerikoje. Sunku pasakyti, kas buvo pradininkas. Gal Džimis Feranzo, sukūręs "Tush Pish" ir "Waltz Akros Texas". O paskui Travolta tuos šokius išpopuliarino filme "Grease". Iš pradžių šokis buvo atliekamas tik su visa kantri stiliaus apranga ir atributika, vėliau, to atsisakius, atsivėrė galimybės plėsti šokio stilių įvairovę. Konkurso metu mes pakeičiame net ketvertą kostiumų: nuo valso suknelės iki klubinių drabužių - nelygu koks šokis.

Aš tuos šokius vadinu esperanto kalba. Bet kurioje šalyje, per radiją išgirdę tam tikrą muzikos kūrinį, žmonės atsiprašo pašnekovo ar kliento, kurį tuo metu aptarnauja, ir stoja šokti. Choreografija patentuota, ir nieko negalima keisti, turi laikytis sudėtingų judesių koordinacijos, nebent leisi sau niuansiuką ar kokį sukinį. Šokti linijinius šokius varžybose (privalomi šeši šokiai) - ne tas pats, kas plaukti kaip žuvytėms. Tai ir saviraiška, ir nepakartojamas reiškinys. Įsivaizduokit žmogų, šokantį valsą be partnerio - kaip tai gali būti gražu! Šokame mes ir polką, ir flamenką.

Kokiais rekordais galite pasipuikuoti?

Prieš metus mums kilo mintis šokti ant Palangos tilto, užpildyti jį visą, bet sumanymą sužlugdė vėjas, išsklaidantis muziką. Tad šokome Basanavičiaus gatvėje, 200 žmonių - latviai, estai, o šie atvyko su neįgaliaisiais, šokėjai sėdėjo ratukuose. Tai sukūrėm sau tokį "Baltijos kelią"... O į Gineso rekordų knygą pateko tie patys estai, praėjusią vasarą, aidint muzikai iš daugybės radijo stočių, kai į vieną liniją žvyrkelyje išsirikiavo per tūkstantį šimtą žmonių!

Savo studijoje vadovaujate 5 amžiaus grupių šokėjams, lakstote po seminarus. Kitos choreografės išteka, ir karjera baigiasi...

Man nesibaigė, nors auginu tris vaikus; tiek neplanavau, bet tiek "pasiprašė" šian pasaulin. Lengva šokti, kai visi padeda - tėvai, uošviai, vyras Žilvaras. Jo požiūris pozityvus, jis mane visada palaiko. Tai turbūt moteriai ir yra svarbiausia: kad vyras jai leidžia jaustis svarbiai, vienintelei ir nepakartojamai. Ne kasdien, aišku, einasi kaip sviestu patepta, bet kai vaikai neklauso, - sustatau juos linija, - juokiasi Rūta.

- Teisingai viena rašytoja sakė, jog motinystė - tai kintanti būsena. Nesėdžiu namie, bet kai jau būnu su vaikais, tai - visa siela. Beje, pirmagimė Urtė (jai - dvylika) neskatinta atėjo į mano studiją, mažoji Gustė atkakliai reikalauja, kad nuo tos dienos, kai sukaks ketveri metai, priimčiau ir ją. O penkerių su puse Tomas tiesiai rėžė: "Šokiai - ne man." Ir domisi automobiliais bei ginklais.

Beje, kaip ketvirtą vaiką auginame ir vokiečių aviganę Zundą. Penktadienio vakarais norėtume nueit į koncertą ar pažiūrėt Cholinos spektaklį, bet kojos skauda lyg švino pripiltos. Tad kartais apgailestaudami liekam namie, o vaikai be kaprizų sukrinta į lovytes. Bet visko prasimanom. Net žirgais jojome su vyru ir vyresnėle prie jūros; aš privalėjau tai padaryti, nors man tas arklys buvo tik baimės nugalėjimas, - juokiasi ji.

O kur sutikote savo žmogų?

Dar būdama paauglė šokių kolektyvuose patyriau, kas tai yra tikra lygiavertė partnerystė. Tų įsimylėjimų buvo pirmas ir trečias, o su Žilvaru šokdama poroje tiesiog jaučiau būties lengvumą, nesusimąstydama, ką jis man reiškia. Paskui išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą anglų kalbos, ir ta kelerių metų pauzė privertė susimąstyti... Kai grįžo, vėl ėmėme susitikinėti, man imponavo to gražaus vyro protas, dėmesingumas. Ir atšokome vestuves Šventojoje. Šventė pralėkė kaip viena nuostabi akimirka. Prisimenu, kad po to būsto, kuriame šventėme, pamatais gyveno žalčiai... Ir šiandien išliko jausmo magija. Kai mažoji sako: "Tėti, tu laimingas, kad mane turi", persmelkia pojūtis, kad išties tai laimingi mes visi, jog turime jį. Iš pažiūros - žmogus kaip žmogus, bet argi įmanoma paaiškinti, už ką myli...

Nieko netrūksta?

Aš dažnai pagalvoju, kad man visko užtenka. Panoriu važiuoti į varžybas Danijoje ar Vokietijoje - ir važiuoju, nors kenčia šeimos biudžetas. Paskutinįsyk keliavome drauge su vaikais namelyje ant ratų. Žiūrėk, atbėga kitas sezonas, ir vėl gauni naują "sunkią" šokėjų grupę, kuriai vargas įveikti kūno pasipriešinimą. Traška sąnariai, kol "maišas" pavirsta gulbe. Per darbus, konkursus net nespėji langų nuplauti. Ir sukirba mintis, kad nesu "pati pačiausia", bet kam tie kraštutinumai? Aš tik noriu, kad linijinis šokis užsikariautų savo vietą po saule, ir regiu, kad daugėja jį šokančiųjų. Ir kad šie nekeistų žingsnių, šoktų pagal pasaulinę tradicinę programą. Sakote, nesam šokėjų tauta? Tai ja tapsim.