Rūta Poškytė - Dirkstienė: "Poetų laukia liūdna mamutų dalia"

Poetų laukia liūdna mamutų dalia. Knygynai atsisako priimti poezijos knygas dėl jų nepopuliarumo. Pristatymą beveik dėl to ir rengiu, kad galėtų ateiti kas tik nori ir nebijoti pačiupinėti, paklausti, pasiklausyti, įsigyti. Savo lėšomis leidau, nes turėjau tokią galimybę. Konkursus laimėti užleidau vietą kitiems.

Kadaise poetai buvo laikomi išskirtine kasta. Jų net įvaizdis buvo išskirtinis: ištįsę veidai ir megztiniai... O tu atrodai kaip įmonės vadovė arba turtingo vyro žmona.

Ir verslininkai, ir dizaineriai nori būti poetais, dainininkais, šokėjais. O gal tik nori būti pastebėti? Ar tai blogai?

Seniai praėjo tie laikai, kai kuriantys žmonės sėdėjo bohemiškose užeigose (kada kurti?). Tiesiog laikas buvo kitas. Jis ėjo. O dabar bėga. Kūryba yra darbas. Atsisėdi ir rašai; jei neatsisėdi - niekas ir neatsiranda. Nemanau, kad poetas privalo būti alkanas ar apdriskęs. Gyvenam pagal galimybes. Ir dėl to nesame geresni ar blogesni.

Poezija - kovos su vartotojišku pasauliu forma. Po mūsų interviu koks nors "internautas" būtinai parašys, kad bepigu tau rūpintis dvasingumu, kai pinigais už tave pasirūpinta.

Nemanau, kad reikia kovoti. Tiesiog reikia išmokti gyventi šalia to vartotojiško pasaulio. Bet svarbu pasilikti ir erdvės sau.

Tavo knygoje nemažai eilėraščių, kuriuose pieši jautrų savo vaikystės pasaulį. Kuo jis buvo kitoks?

Mano vaikystė turėjo beprotišką erdvę - mes augom kone lauke. Kai atvažiavau studijuoti į miestą, negalėjau suprasti, kas ne taip... Jaučiausi tarsi suspausta. Po kurio laiko suvokiau, kad čia nėra dangaus,kad va taip paprastai pakėlęs galvą nerasi dangaus. Tai mane šokiravo. Po tiek metų tylos aš staiga patekau į monstro vidurius - taip tada jaučiausi ūžiančiam mieste - ir kai nešiojau pirmą vaikelį, negalėjau patikėti, kad jį šitam monstrui ir atiduosiu. O paskui pripratau. Nors iš tiesų labai ilgiuosi savo kaimo. Kartais sapnuoju.

Kuo kaimo vaikai yra kitokie?

Nebuvo mano vaikystė kitokia nei kitų vaikų. Visi vaikai, kurie gyveno kaime, tada sunkiai dirbo ūkio darbus. Ypač tie, kurių šeimos nebuvo pilnos. Jie buvo paprasti. Nematę jūros. Visada su suplyšusiom basutėm, dar dažniau - basi, atviri ir "geriečiai". Mes gi dar spėjom pabūti pionieriais, taip ir nesupratę tada, kodėl jais vakar buvo gerai būti, o šiandien - nebe. Kaimo vaikams niekas daug neaiškindavo - svarbu buvo padaryti ūkio darbus, o po to, jei liko laiko, - ir pamokas. Kai reikėdavo išmokti kokį eilėraštį, užsirašydavau ant lapuko ir šerdama gyvulius, vis pasižiūrėda, išmokdavau. Mokslas nebuvo kančia. Kažkaip suvokdavom vertę.

Iš kur ta meilė žodžiui?

Nuo pat vaikystės mėgau knygas, skaitydavom su sesėm nuo mamos pasislėpusios, naktim, nes dieną nebuvo kada, o ryte - į mokyklą. Skaitėm viską, tiesiog rijom viską iš eilės - ir tarybinę, ir pasaulio literatūrą. Kaimo bibliotekoje susirašydavom eilę, kas kitas skaitys kokią geresnę knygą. Kaip ir visi, rašyt pradėjau mokykloj. Turėjo įtakos ir mano lietuvių kalbos mokytoja M. Šukienė, kuri labai tikėjo manim, leido rašyti "laisvas temas", gelbėjo nuo visų tarybinių rašytojų. Po to įstojau į Klaipėdos universitetą, lietuvių filologijos ir režisūros specialybę. Taip ir įklimpau į literatūrą.

Augini 14 metų sūnų Antaną ir pusantrų metukų dukrytę Mėją. Ar būti mama yra sunkus darbas?

Tai yra pats svarbiausias mano darbas. Mano diplominis, magistrinis, mano knyga ir visos dar neparašytos knygos - kas tik nori. Nieko nėra svarbiau už jų gyvenimus. Mamos gyvenimas - tarsi siūlas, prie kurio gimus vaikui pririši po mazgą, taip pratęsdamas kartu ir savąjį gyvenimą, save.

Kartą esi pasakiusi, jog žurnalistai savo pokalbininkių retai klausia apie svarbiausius dalykus: meilę, Dievą, mirtį. Paklausiu tavęs: kodėl tau tai rūpi?

Todėl, kad tai yra svarbiausi dalykai. Todėl, kad man neįdomu, kas su kuo miega, ką valgo, kokį tualetinį popierių perka. Gal mes apskritai nemokam vieni kitų paklausti ir tik dėl to daromės neįdomūs vieni kitiems?

Aš pagaliau išmokau skaityti laikraščius. Pasirodo, tereikia perskaityt straipsnių pavadinimus - tai taip išsamu. Patikėk. Kam skaityti, pavyzdžiui, ką iškentėjo prievartaujama mažametė ir po to pusę dienos purtytis?

Manau, mums reikės dar daug ko išmokti norint gyventi čia ir dabar. Mirties nėra. Nes yra Dievas.

Dievas nėra populiari tema.

Kuriančiam žmogui retai pavyksta išvengti šios temos. O Dievui nesvarbūs reitingai. Jam svarbūs tik mes.