Ruslanas Arbušauskas: pasirengęs sutikti audrą

Ne veltui poetas ir jūreivis Vytautas Brencius rašė: "Kokia tu būtumei, o jūra, jeigu tave mylėtume nuo kranto?" Buriuotojas pažįsta jūrą kaip mylimą moterį - pasišiaušusią, įtūžusią, gailestingą ir intriguojančią.

Kam jums reikia tiek daug jachtų?

Ką reiškia "daug"? Daug su vežimu veža. Kai kurios kompanijos turi tiek jachtų, kad net negalvoja joms pavadinimų, tik vardija numerius: 150, 200... Mes susirinkome duomenis apie lietuviškus vėjus ir išrinkome joms gražiausius vardus: "Marinis", "Pietis", "Vakarinė", "Audenis" ir "Jūrinis". Nes mūsų bendrovė vadinasi "Penki vėjai".

Ar jūsiškes galima pavadinti svajonių jachtomis?

Taip. Gilinantis į jachtų technines detales, tai kiekvieno buriuotojo svajonių jachta yra truputį kitokia, bet kaip žmogui, tiesiog norinčiam turėti laivą, tai čia yra svajonių laivai. Nes yra patogūs, saugūs, greiti, komfortiški ir sąlygiškai nebrangūs. Su jais malonu, patogu plaukti - be reikalo nešlampant, nešąlant, nekankinant savęs.

Senieji buriuotojai turi sadomazochizmo: nori, kad ant jų bangos piltųsi, kad vėjas stiprus pūstų. Yra sportinis buriavimas, kai mėnesius plauki vandenynuose, nesiprausi, beveik nemiegi, bet sieki rezultato. O jeigu plauki savo malonumui - kam vargti?

Kada prasidėjo ta aistra?

Buriuoju tiek, kiek gyvenu, plius devyni mėnesiai, kai buriavo manęs besilaukdama mama. Brolis Gintaras Vaičekauskas yra vienas iš profesionaliausių buriavimo trenerių.

Buriavimui šiokią tokią pertrauką padarė žurnalistika. Išmokote preparuoti žmonių sielas, įgavote tam tikro sarkazmo ir skepsio. Ar ką nors išgelbėjote savo straipsniais nuo kilpos ar bankroto?

Neišgelbėjau aš nieko, bet keletą žmonių "pasodinau" ar bent jau padėjau "atsitūpti". Ir padėkų esu sulaukęs. Bet paskutiniu metu žurnalistika nieko gero nebedavė, buvo visiškas mindžikavimas vietoje ir degradavimas. Ne, aš nesigailiu to darbo, nepaisant kai kurių dalykų. Žurnalistai yra žmonės, kurie dėl savo profesijos yra labiausiai nekenčiami pasaulyje. Su tuo tenka susigyventi - panašu į parijaus ir maitvanagio savijautą.

Nuotykių daug būta. Kai Kaune susprogdino "Dainavos" policijos komisariatą, aš įsibroviau į vidų ir komisaro klausiau: "Tai kas čia atsitiko?", nors viskas aptverta ir niekas neturėjo teisės prieiti. Kitą kartą dviese gėrė, vienas sudegė, o man ligoninėje išlikusysis pasakojo, kaip draugelis iškepė. Arba buvo toks jautis banditas, "du ant dviejų" - spinta, kurio ranka - kaip mano keturios, tai jis, suėmęs mano rankas, sakė: "Žinai, o aš norėjau būti žurnalistas arba tapytojas". Žmogus, ne vieną sumušęs ir pasiuntęs į aną pasaulį, pasirodo, slėpė švelnią sielą. Iš tiesų, sutinki daug įdomių žmonių.

Mūsų profesija verčia pasitelkti juodą humorą, suteikia "cinkelio", cinizmu apneša. Daug rūkom ir keikiamės.

Paklausytumėt jūs urologo arba chirurgo - nurimtumėt. Žurnalistai, palyginti su jais, yra vaikai, kurie dar nemoka keiktis. Nereikia tuo didžiuotis, kad tu toks esi. Tai darbinė virtuvė, kurios nereikia viešinti. Kai pradedame rypauti, kokie mes cinikai, nes darbas priverčia, žmonės taip į mus ir reaguoja. Čia kaip su jachtomis. Sujudo žmonės, kai Seimas norėjo priimti įstatymą apmokestinti jachtas. Pasirodė, jachtos yra visiškai neprabangios, jos tikrai senos, nustekentos, kurias drąsiai gali vadinti geldomis. Kol nebuvo noro priimti prabangos mokestį, visi sakė, kad buriavimas yra prabanga, karalių sportas, tik turtingi žmonės gali tai daryti. O dabar buriuotojai sako: "Mes - paprasti žmonės, kaimiečiai, mūsų jachtos nieko nekainuoja". O juk patys suformavo mintį, kad jachtos yra prabanga.

Vis tiek žurnalistai turi kiek kitokį požiūrį į gyvenimą. Režierius F. Felinis sakė, jog pamišėlis - tai individualistas; normalumas yra pakęsti tai, kas nepakenčiama. Mes vidumi laisvi.

Manau, kad ne. Ant pirštų suskaičiuočiau kolegas, kurie yra laisvi. Va, Marijonas Mikutavičius - taip, vidumi laisvas, turi savo nuomonę, rašo ką nori. Daugelis žurnalistų aprašo gyvenimo kroniką taip, kaip jiems liepia. Tai verčiau jau jachtas nuomoti.

Kada prasidėjo jūsų žygiai vandenimis?

Pirmą sykį rimtam plaukimui į jūrą su svetimo uosto aplankymu išplaukiau 1998 metais. Nuo tada kasmet - bent jau vienas plaukimas į jūrą. Su Andriumi Varnu plaukiau, jis mane mokė. Prieš tai daug metų Kauno mariose buriavau, savarankiškai išmokau valdyti kreiserinius laivus ir įgijau visas įmanomas buriavimo licencijas.

Ką reiškia turėti brolį irgi buriuotoją ir žurnalistą?

Kažkada, kai buvau jaunas, sakydavau: "Čia Edas Vaičkus, mano brolis", ir tada visi Klaipėdoje tapdavo mano draugais. Dabar jo dėl televizijos laidos "Reidas" visi vairuotojai bijo labiau negu policininkų. Išaugau iš to noro girtis. Taip, aš juo didžiuojuosi; tikiu, kad ir jis manimi didžiuojasi. Mes draugai.

Sakoma, kad vyrui tikras išbandymas ateina per moterį. Ar turite likimo siųstąją, ar tai tik miražas?

Labai sunkus klausimas. Sakykim, taip: mano širdis nebelaisva. Likimo moteris yra kažkur toli praeity. Bet aš didžiuojuosi, džiaugiuosi tomis moterimis, kurias sutikau savo gyvenime, dėkoju, kad su jomis buvau - visos jos nuostabios, fantastiškos. Kiekvienąkart išsiskyrimo priežastis buvo kitokia, ir nėra pykčio - na, juk išsiskiria laivai vandenyne. Taip nutinka.

Bet vyrui reikia turėti tą vienintelę, kad jaustųsi stiprus, nuverstų kalnus?

Ne. Jeigu jis vienas bus stiprus, vienas sugebės kažką padaryti, gerai jausis su juo moteris. Jeigu jis ieško moters kaip atsvaros, nori prieš ką nors pasigirti, pavaidinti, o kai jos nėra, suskysta, - tai koks jis vyras? Moteriai tokio nereikia. Normali sąjunga yra dviejų stiprių nepriklausomų asmenybių. Jeigu tik vienas nuo kito pradeda priklausyti - viskas. Ir moteriai vyras nereikalingas kaip antra pusė, be kurios gyvent negali. Juk žmogus miršta vienas. Taip ir gyventi mokaisi vienas, o kai išmoksti, atsiranda žmogus, kuris nori dalintis savo gyvenimu.

Sakoma, akis, kuria tu žiūri į Dievą, yra ta pati, kuria jis žvelgia į tave. Tikite Dievu, likimu, prietarais?

Tu planuoji, o Dievas juokiasi. Prietarus susikuriame patys, daugelis jų gimė sutapus tam tikroms aplinkybėms. Prietarai gimsta, kai neįsijungia kompiuteris, o jame nėra jokios mistikos, tik neišmanymas. Kai kuriuos prietarus aš puoselėju, nes jie malonūs: nešvilpauk denyje, jeigu yra kompanija, įpilk vyno Neptūnui, pavaišink senį. Turiu mėgstamų priežodžių, jie keičiasi, dabartinis yra "Kartais taip nutinka".

Aš religijomis netikiu, kai kurias gerbiu. O ta aukštesnioji jėga suprantama protu. Kažkur skaičiau, kad religija yra tas aukštas bokštas virš minios, kurioje matai tik pakaušius. Religija yra roko grupė, kuria stebiesi, o kadangi roko grupės mėgsta ir moka manipuliuoti publika, tai ir religija manipuliuoja. Dėl to atsargiai žiūriu į krišnaistus ir tuos juodašvarkius, kurie angliškai šneka ir vis kur nors kviečia. Aš jiems sakau: "Alach akbar", ir jie atšoka.

Kokia buvo prasmingiausia, didžiausia kelionė?

Kol kas du plaukimai jachta "Amberseil". Pirmasis buvo "Tūkstantmečio odisėjos" antrasis etapas, man teko ta garbė. Klaipėdoje išlipau kaip didvyris, kaimynės sutiko. Labai norėjau plaukti Indijos vandenynu (buvau kviestas, bet nepavyko). O antras plaukimas, irgi su "Amberseil", buvo šių metų vasarį - iš Ispanijos į Tenerifę.

Kur slypi buriavimo žavesys ir jėga, kodėl žmonės suserga juo visam gyvenimui?

Tai yra nežabotos laisvės pojūtis. Tu gyveni su stichija ir jautiesi reikšmingesnis, galintis kažką padaryti, varyti ten, kur nori. Yra naujų kraštų atradimo džiaugsmas. Viskas seniai atrasta, bet kaskart kur nuplaukęs atrandi kažką nauja. Tenerifėje ir Kroatijoje lydėjo delfinai.

Kokia kelionė buvo įdomiausia?

Plaukimas iki Tenerifės ir su Andriumi Varnu - iki Kopenhagos. Įstrigome po tiltu Švedijoje. Pati Kopenhaga graži, grįžtant turėjome stiprių vėjų, nors buvo birželis. Kai užfiksuoji vėjo greitį 27 mazgų (apie 13,6 metro per sekundę), tai jau 6 balų stiprumo vėjas, prilygstantis audrai. Paskutinis plaukimas buvo su sportiniu laivu, nuolatinis geras vėjas suteikė malonumą. Labai patiko šiaurinio grožio Švedijos pakrantės su įlankomis, šcherais, akmenimis. Šiurpių patyrimų nebuvo, o jeigu jachta sugenda, pasitaisai pats.

Tiesa, kartą su Kęstučiu Oginsku 2005 metais iš Švedijos plukdėme seną žvejybinį burlaivį, netoli namų užklupo audra, burlaivis pradėjo stipriai leisti vandenį ir grasino išmesti mus prie Būtingės terminalo. Tada mus išgelbėjo kitas laivas.

Kitą kartą sustabdė rusų karinis laivas ir liepė prisišvartuoti Pionersko gyvenvietėje, nes vyko karinės pratybos. Teko visą dieną praleisti gūdžiame sovietmetyje.

Ar sėkmė daug priklauso nuo įgulos?

O, tai vienas esminių dalykų. Esu praradęs žmonių po plaukimo, nebesam draugai. Sunku pasakyti, kodėl taip įvyksta, aš irgi - ne saldainis. Ieškai ir savo kaltės, bet jūra parodo, su kuo negali būti draugai.

Kas yra geras buriuotojas, kokių savybių reikia turėti?

Ramus, tolerantiškas, turintis navigacijos žinių, greitai ir ryžtingai veikiantis. Galintis pasisiūti bures. Aišku, šiais laikais tai gali padaryti profesionalai, bet geriau, kai visus darbus buriuotojas pasidaro pats. Kartais buriuotojai atrodo susireikšminę diedai, iš tiesų suvaikėję. Su užsieniečiais buriuotojais malonu bendrauti, jie paprasti kaip būna dvasios aristokratai. Danijoje, Švedijoje sutikau daug žmonių, kurie laivuose gyvena. Aš esu iš tų, kurie kelionėje verčiasi su nedideliais pinigais. Europoje yra restoranų, prie kurių gali priplaukti, valgį atneša į jachtą.

Apie kokius žygius svajojate?

Turiu visą šimtą svajonių. Dalyvauti regatoje iš Australijos į Tasmaniją. O kol būnu sausumoje, skaitau apie buriavimą.