Romeo: "Vardas - vienintelė mamos dovana"

Net negaliu pasakyti, nes savo tėvo nepažinojau, o mama mane neilgai augino. Gal dar kada jos paklausiu... Kai reikėjo eiti į kariuomenę ir tvarkiau dokumentus, kilo nesusipratimų. Jie lydėjo kaskart, kai tik tvarkydavau bet kokius popieriu. Net buto orderį imant, raštininkai parašė "Roma", ir paskui teko iš naujo mokėti pinigus, keičiant dokumentą.

Ar draugai vadina tikruoju vardu?

Draugai mane vadina Romualdu, Roma, Romka, o darbovietėje gal tik kadrų skyriaus viršininkas žino mano tikrąjį vardą.

Nejau ir prieš merginas nepasipuikuodavot šiuo vardu?

Kai kurioms pasakydavau, bet nemėgau jo. Nes jos nepatikėdavo, prašydavo dokumentų. Net santuokų rūmuose, kai su būsimąja žmona Daiva prisistatėme ir pasakiau savo vardą, manę kone apšaukė - manė, kad šaipausi. Negalėjo patikėti, nors prieš nosį turėjo mano pasą.

O žmonai jūsų vardas kokias emocijas kelia?

Jai gražus. Tik ir ji iš karto nepatikėjo, kai pasakiau. Po šiai dienai jos giminės mane vadina Romu, o manoji - Romeo. Jaučiuosi lyg būčiau du asmenys, švenčiantys jubiliejų.

Ar esate toks pat romantiškas, kaip jūsų vardas?

O, taip! - į pokalbį įsiterpė Romeo žmona Daiva. - Kartais atsibundu nuo rožių kvapo ir atrandu jų glėbį ant pagalvės. O kai grįžtu iš Vilniaus, kur studijuoju, pasitinka su šampanu žvakių šviesoje. Vyras nuostabiai gamina valgius, lepina mus su dukra nežmoniškai.

Susipažinote irgi romantiškai?

Labai neromantiškai. Poliklinikoje. Abiem reikėjo pažymos. Jis užmiršo striukę, grįžo pasiimti, paskui mane palydėjo į namus. Savaitėmis išvažiuodavo su kelininkais remontuoti geležinkelio, susitikdavome penktadieniais, bet pasimatymai buvo verti ilgų išsiskyrimų. Po mėnesio draugystės Romeo man pasipiršo, kai bridom per plynus laukus... Maniau, tik už nosies vedžioja, o jis jau buvo žiedus nupirkęs. Ir štai jau devyniolika metų drauge. Ir romantika nesenka.

Ar gyvenime esate sutikęs Džiuljetą?

Kartą teko parduotuvėje sutikti. Žmona norėjo mūsų dukrą pakrikštyti Džiuljeta, bet aš prieštaravau - tegu turi vaikas normalų vardą. Pakrikštijome Gintare, kad gerai jaustųsi žmogus. O jeigu būtų gimęs sūnus, buvau išrinkęs Manto vardą.

Jūsų pavardė nekelia nesusipratimų? Štai aš pagalvojau, kad jūs - karys dragūnas...

Mano senelio pavardė buvo Dragūnas. Jis buvo Lietuvos savanoris, kavalerininkas dragūnas. Senelį pokario metais nušovė. O aš turbūt iš jo paveldėjau meilę arkliams. Kai jaunystėje dirbau zootechniku, teko pajodinėti ir pabėgusius arklius gaudyti...

Dabar jau susitaikėt ir susidraugavot su savo vardu. Gal ir kitoms permainoms artėja metas?

Iš tikrųjų geriau jaučiuosi. Man daug kas patinka, daug dalykų norisi pamatyti. Eilėraščių nerašau, bet pasakas kuriu...