Romas Klimavičius: "Kiekvienas kūrinys yra kam nors reikalingas"

Palangoje privataus namo interjerui gavau užsakymą sukurti paveikslą paskutinės vakarienės tema. Sąlyga buvo nekartoti Leonardo da Vinčio, kitų pasaulinių šedevrų, bet sukurti šiuolaikišką kūrinį. Sukūriau 6 m ilgio 1,20 m aukščio paveikslą per visą valgomąjį, kuriame pavaizdavau apaštalus. Kūrinio medžiagos buvo grūdai ir duona. Kitame paveiksle, supylęs kalną grūdų ir kalną monetų pavaizdavau Judą. Nuo to darbo pradėjau vystyti šią temą ir sukūriau visą seriją kūrinių su grūdais.

Kiek grūdų sunaudojote šiai parodai?

63 kilogramus. Nusipirkau iš senuko turguje. Jeigu jis sužinotų, kam juos panaudojau, tikriausiai rankas nukapotų, kad išniekinau duonelę. Tačiau kai nupjauname medį, kad iš jo išdrožtume šaukštą - juk niekas nekaltina medžio išniekinimu.

Savo kūriniuose panaudojote ir tikros duonos riekes. Sakyčiau, šventvagiška.

Negi man dabar paišyti duoną. Neįdomu. O šis sprendimas - greitas ir įdomus, netikėtas.

Iki šiol jūsų kūryboje dominavo Rytų tema, dabar atsigręžėte į krikščionišką religiją. Kas lėmė tokį posūkį?

Kai sukūriau darbus su grūdais, manęs klausė - o kodėl ne su ryžiais (juokiasi)? Kurdamas tuos darbus su grūdais nuolat klausydavau "Marijos radijo". Vienuoliai per radiją meldžiasi, o aš pasidarau kavos, įsipilu 100 gramų ir barstau grūdus, klijuoju kaip mandalą. Man patiko pats procesas.

Kiek laiko ruošėtės šiai parodai?

Beveik metus. Senamiestyje, kur anksčiau buvo sporto prekių parduotuvė, šeimininkai man leido dirbti. Kelių šimtų kvadratinių metrų plotas, pro didelius langus patenka daug šviesos. Buvo puikios sąlygos kurti didelio formato darbus. Paroda veiks iki Kalėdų. Man džiugu, kad jais džiaugsis akademinis jaunimas. Manau, kad per tą laiką darbai "prisikvėpuos" tos auros. Manau, kad kūriniai turi gyventi savo gyvenimą. Nusikaltimas būtų juos pakišti kur nors po lova.

Ką dabar veikiate?

Po parodos trečią dieną nieko nedirbu. Nesuprantu, kas čia vyksta. Taip nebūna. Mėnesio pabaigoje važiuosiu į Berlyną pasižiūrėti tarptautinės šiuolaikinio meno parodos. Grįžęs turiu užbaigti vieną užsakymą Nidoje. Kuriu interjerą privačiam namui, bet ne pagal užsakymą. Tiesiog nuvežiau ten porą šviestuvų ir jie iš karto prilipo, dabar turiu ką nors sugalvoti pirmam aukštui. Man neapsimoka važinėti į Angliją. Ir čia gerai, tik spėk dirbti. Netiki?

Tikiu, bet tai nėra įprasta menininko situacija. Nuo ko priklauso menininko komercinė sėkmė?

Net nežinau. Aš sukuriu kolekciją ir stengiuosi ją parodyti. Moters dienos proga surengiau personalinę grafikos parodą "Navalio" viešbutyje. Jau du darbai iš parodos nupirkti. Manau, kad kiekvienas sukurtas darbas anksčiau ar vėliau atranda savo klientą. Kartais reikia palaukti metus, dvejus, bet taip nebūna, kad kūrinys nebūtų niekam reikalingas.

Beje, galiu pasigirti, kad turiu net privačią galeriją Klaipėdoje. Prie dviračių treko trijų aukštų name yra 63 mano darbų kolekcija. Ant namo durų yra lentelė "Romo Klimavičiaus paveikslų galerija". Tai gyvenamas namas, jo šeimininkai Dalia ir Arūnas Zagurskiai kaupia mano kūrinius jau daug metų. Iš kiekvienos mano parodos jie ką nors nuperka.

O šiaip sutinku, kad Klaipėdoje menininkams su reklama blogai. Spaudos leidiniai dabar mažai rašo apie dailę. O ir patys mes tarpusavyje beveik nebendraujame, nežinome, kas ką kuria. Bohemiškų susibūrimų neliko. Anksčiau kone kas vakarą pas Bizauską rinkdavomės, gerdavome vyną ir filosofuodavome, iš tų diskusijų atsirasdavo bendros parodos, projektai.

Pasiilgstate bohemos?

Taip. Gal jau pasenau. Ir šiuolaikinio meno nesuprantu. Mano sūnus Dovydas baigė skulptūrą, o skulptūrų nedaro - balionus pučia, paskui per televizorių rodo. Parodų rūmuose pasižiūrėjau jaunųjų Europos kūrėjų parodą - nesuprantu. Man atrodo, kad menas turi užkabinti dūšią - turi būti juokinga ar baisu žiūrint kūrinį. O čia viskas lengva ranka padaryta - tik "telikai", "telikai"...

Ir žmonės neperka "telikų", demonstruojančių šiuolaikinį meną. Beje, pats taip pat kuriate ne tik perkamus grafikos, tapybos, skulptūros darbus. Sukūrėte seriją didžiulių objektų iš skardos. Koks jų likimas?

Man kūryba - tai koks nors atradimas. Negaliu daryti to, ką daro kiti. Žinoma, ne kiekvienas kūrinys yra atradimas... Seriją darbų iš skardos kūriau gal penkerius metus.

Lietuvoje tokie darbai vadinami nekomerciniais, todėl jie keliauja per pasaulį. Jau du kartus mano metalai buvo eksponuoti Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje. Ten jie yra komerciniai, nes tose šalyse yra kitokie interjerai, jiems jie tinka. Matai, tie metalai yra šiek tiek agresyvoki ir įtinka jų skoniui.

Šiandien gavau džiugią žinią, kad du darbai iš mano skardų ciklo atrinkti į pasaulinę šiuolaikinio meno parodą "Nord Art-2008" Vokietijoje, Biudelsdorfo mieste. Ekspozicijos atrankoje dalyvavo 1158 menininkai iš 58 šalių. Iš jų buvo atrinkta 200 autorių iš 35 šalių. Iš Klaipėdos dalyvavo 5 menininkai. Atrinko mano kūrinius "Kelias" (400x320) ir "Paukštis" (6 objektai 50x200) ir du Virginijaus Viningo tapybos darbus. Esu dalyvavęs daugelyje parodų užsienyje - tarptautinėse Baltijos šalių bienalėse, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kt., tačiau ši ekspozicija pati didžiausia, kurioje teks dalyvauti. Parodos atidarymas liepos 7 d.

Kūrėte iš skardos, grūdų. Kokia bus kito jūsų ciklo medžiaga?

Dabar noriu jungti tris medžiagas - skardą, grūdus ir pelenus.

Pelenus?

Viskas, ką mes darome, yra niekas. Tuštybė. Tokia būtų tema, kuria norėčiau improvizuoti su pelenais.

O grūdas - žmogaus simbolis. Žmogus miršta - jį užkasame į žemę kaip grūdą, tačiau iš jo išdygsta naujas augalas, kuris subrandina varpą su kitais grūdais.

Sukurtą kūrinių ciklą norėčiau eksponuoti kokioje nors veikiančioje bažnyčioje. Aš manau, kad Dievo namai yra visų namai. Važinėdamas po Europą daugelyje veikiančių bažnyčių mačiau eksponuojamą šiuolaikinį meną. Pas mus požiūris dar labai konservatyvus. Tiesa, Vilniuje jau pradedami organizuoti pasaulinės muzikos koncertai bažnyčiose. Net nustebau, kad pranciškonai vienuoliai leido mano skardinius objektus demonstruoti vienuolyno kieme, Kretingoje. Gal todėl, kad yra daug jaunų vienuolių. Jų požiūris jau kitoks. Pristatydamas savo darbus vienuolyno kieme leidau tokią foninę muziką - budistų giesmes. Jie man tai leido.

Pats tikite, kad Dievas yra vienas tiek krikščionims, tiek budistams?..

Taip. O kaip kitaip... Jeigu niekuo netiki, tai kuo remtis?

Nesutinku, jog kūryba gimsta iš kančios. Manau, kad menas yra žaidimas, kurį žaidi pagal paties susigalvotas taisykles.