Robertas Donskis: "Brolio knygos man per sunkios"

Mes nuo vaikystės esame artimi. Aš net stengiuosi pirmas jam neskambinti, nes Liuka labai jautrus - tik pakėlęs telefono ragelį, iškart teiraujasi, kas atsitiko. Nors savo problemas sprendžiu pats, tačiau kartais noriu pasikalbėti, pasitarti su broliu. Juk jis - vaikščiojanti enciklopedija.

Ar Jūsų neerzina, kad pokalbį apie Jus pradėjome nuo brolio?

O kodėl mane tai turėtų erzinti? Aš dėl jo labai džiaugiuosi. Jis visada mane prižiūrėdavo, globodavo. Brolis grojo mokyklos estradiniame orkestre, vesdavosi ir mane. Man, ketvirtokui (septyneriais metais jaunesnis už Leonidą. - Aut. past.), buvo didelė garbė ten pakliūti.

Tai jis Jums autoritetas nuo mažumės?

Na... - ieško tinkamo žodžio, - aš jo neklausydavau, bet nuomonės visada paisiau.

O dabar?

Ir dabar jis mane kartais pabara.

Kaip reaguojate?

Normaliai, juk jis - vyresnis. Aš ir pats jo kartais klausiu patarimo.

O pasiginčyti, pakritikuoti nesinori?

Mh, kad ne. Na, suprantate, kai brolis ką nors pasako, reikia penkių enciklopedijų, kad išsiverstum... - šypsosi. - Aš jo knygų skaityti negaliu - jos man per sunkios. Bet jo pasiekimais ir įvertinimais džiaugiuosi, kai jį apdovanoja - pasiunčiu sveikinimą arba paskambinu. Jis mėgsta dėmesį...

O jūs?

Aš uždaresnis. Nelabai mėgstu viešumą.

O kuo jūs pranašesnis už profesorių Leonidą Donskį?

Aš? - nustemba. - Oi, neįsivaizduoju. Tėvams visada buvome vienodi - nebuvau nei geresnis, nei blogesnis. Gal tik labiau padūkęs.

Teko girdėti, kad buvote populiaresnis tarp mergaičių.

Buvo tokie dalykai, - šypteli ir nuleidžia galvą. - Dabar aš esu vedęs, turiu jauną gražią žmoną Sondrą.

... ir geriau išmanėte techniką.

Taip. Jau ketvirtoje klasėje tėtis leisdavo mašiną vairuoti. Turiu dar vieną aistrą - šunis. Šiuo metu auginu vokiečių dogą ir kanarų dogą. Artimiausiu metu turėsiu ir trečiąjį. Labai myliu juos ir lepinu.

Šunis renkatės pagal savo charakterį?

Tikrai taip. Vokiečių dogas ramus, ramina ir mane. O kanarų dogas labai pasiutęs - primena mano jaunystę...

Kodėl pasirinkote darbą policijoje?

Pasiūlė dėdė - pulkininkas Levas Donskovas, vadovavęs kriminalinei policijai. Pasinaudojau jo patarimu, ir pasirodė, jog tai įdomus darbas. Dabar nesigailiu.

Paminėjote Donskovą. Gal giminiuojatės su dainininku Simonu Donskovu?

Taip, jis mano tikras pusbrolis. Dėdė Levas ir mano tėtis - broliai. Tik karo metais sukeitė jų pavardes.

Ar tiesa, kad vaikystėje buvote tėvelio vaikas, o Leonidas - mamos?

Na, tėvelis ir mama mus mylėjo vienodai. Tik aš, žinote, buvau jaunėlis, kuris dažnai su tėčiu eidavo į garažą, kur nors važiuodavo. Gal jis mane net labiau lepino...

Beržinės košės teko paragauti?

Oi, ne. Niekada nemušė nei tėtis, nei mama. Ir aš savo vaikų neauklėju diržu. (Robertas augina devynerių metų Dovydą. Penkiolikmetė Simona iš pirmosios santuokos auga su mama. - Aut. past.) Nors atrodo, kad esu griežtas, tačiau tokiam būti neišeina. Žmona šimtą kartų geriau sugeba tai daryti. Matote, ji - pedagogė ir su vaiku susitvarko taip, kaip aš nesugebu. Su Dovydu esame draugai. Jis geriau supranta, kai ramiai pasakau. Regis, niekada ir neteko pyktis.

O į mokyklą dėl jo teko eiti?

Klasės susirinkimuose dažniausiai aš ir dalyvauju. Bet Dovydas nėra "blogiukas". Jis - tėvelio kopija: domisi technika ir šunimis.

Beje, o kur Jūs laikote tuos šunis? Bute?

Mūsų šunys gyvena sodyboje. Aš ten važiuoju kiekvieną dieną. Kad palepinčiau šunis, vieną dieną į miestą atsivežu vieną, kitą dieną - kitą. Toks va keistas tas mano gyvenimo būdas...

Kodėl keistas?

Na, visi klausinėja, kam man tie šunys, ta sodyba... O man patinka. Šalia yra miškas...

Gal medžiojate?

Kai dirbau autoūkyje, viršininkas buvo aistringas medžiotojas. Šiuo pomėgiu susižavėjau ir aš, bet, pašaudęs kelis sezonus, supratau, kad tai ne man. Negaliu žudyti gyvūnų. Ne kartą nuo savęs tolyn vijau stirną, kad tik nereikėtų į ją šauti. Todėl dabar save vadinu simboliniu medžiotoju...