Roberta Klovaitė: "Reikia valios, o ne jėgos"

Maždaug prieš trejus metus, vasarą, atėjau tik todėl, kad neturėjau ką veikti. Atėjome čia su drauge pažiūrėti treniruočių. Tuomet panorau pati pabandyti, taip čia ir pasilikau, o po metų dar ir Ingridą pasikviečiau - ji iš pradžių norėjo papildomų kilogramų atsikratyti, bet taip pat pasiliko.

O be jūsų, čia dar ateina merginų?

Nuo to laiko, kai mes treniruojamės, čia ateidavo ir daugiau merginų, tačiau jos čia neužsibūdavo - pasportuodavo kelias savaites ir dingdavo. Štai prieš 2 savaites viena taip pat buvo atėjusi, kuriai lyg ir patiko, bet ir jos jau nematyti, todėl salėje vėl likome vienos. O visoje Klaipėdoje, be mūsų, sportuoja dar viena, panašaus amžiaus sunkiaatletė - Aleksandra Stepanova, tačiau ji sportuoja ne čia. Mes su ja tik varžybose susitinkam.

O jūs savo karjerą kada žadate baigti?

Aišku, amžinai nesportuosim, ateis laikas sukurti šeimas, tuomet gal ir baigsim. Nors pasaulyje yra tokių sportininkių, kurios sportuoja ir ilgiau - štai viena ukrainietė susilaukė sūnaus, kuris dabar jau pats štangas kilnoja, o ji dar nepasitraukė iš sunkiosios atletikos, dalyvauja varžybose.

Nesulaukiat pašaipų iš kartu sportuojančių vaikinų?

Kartais jie nepatiki, kad mes galime iškelti sunkiau sveriančią štangą ir stebisi, kai mums pavyksta. O pašaipų girdėti neteko - jie gi užsiima tuo pačiu, kuo ir mes.

O kaip reaguoja jūsų draugai, šeima - juk merginos dažniausiai renkasi kitas sporto šakas?

Tai nėra mūsų ir draugų pagrindinė pokalbių tema, bet jie žino, kada mums vyksta varžybos. Joms pasibaigus artimiausi žmonės pasidomi, kaip sekėsi, pasveikina. Būna ir taip, kad mes pirmos prasitariam, kokio svorio štangą įveikėme. Šeima nieko prieš, nors tėčiui, atrodo, kiek nepatinka. Tiesa, dauguma žmonių apie sunkiąją atletiką nieko nenutuokia ir šią sporto šaką painioja su kultūrizmu, galvoja, kad mes tik svarmenis kilnojame ir raumenis auginame. Tai netiesa - ši sporto šaka kaip ir visos lavina ir kitas žmogaus savybes, o raumenų auginimas čia niekuo dėtas.

Sunku?

Taigi sporto šakos pavadinimas jau daug ką pasako - sunkioji atletika! - juokiasi. - Iš tikrųjų nelengva ir fiziškai, ir psichologiškai. Kartais, kai nėra nuotaikos, menkiausią svarmenį pakelti sunku - viskas krenta iš rankų ir reikia daugiau valios nei jėgos. Tačiau mes turime treniruočių planus ir stengiamės juos įvykdyti.

Bet juk dabar atostogos, o jūs - salėje?

Sportas viso laisvo laiko neatima, o kai nereikia į mokyklą, paskaitas treniruotis dar geriau - lengviau suplanuoti laiką. O jeigu ruošiamės varžyboms, tai kur kas daugiau laiko salėje praleidžiame.

O ką laisvalaikiu veikiate?

Mes nesame kažkokios išskirtinės, laiką leidžiame kaip ir kiti bendraamžiai. Susitinkam su draugais, pramogaujame ar tiesiog namie, prie televizoriaus.

Tai jūs visada esate kartu?

Beveik visada - ir namie, ir treniruotėse, ir pas draugus kartu nueinam. Skirtingose vietose mokomės, o šiaip kartais mūsų keliai išsiskiria, bet labai retai.

Kokie jūsų tikslai?

Visada norisi kuo geresnių rezultatų pasiekti. Kai pradėjome sportuoti, norėjosi kuo sunkesnę štangą iškelti. Aišku, įmanoma ir į olimpiadą išvažiuoti, tam tik reikia pasiryžti. Jeigu turi ryžto - visko pasaulyje įmanoma pasiekti. Tačiau aukštumų pasiekti norisi ne tik sporte, reikia sėkmingai baigti mokyklą, universitetą.

"Kiekvienas gali rinktis"

A. Skavičiaus svajonė - dalyvauti olimpiadoje

Su šalies sunkumų kilnojimo čempionu, Europos ir pasaulio pirmenybių dalyviu Artūru Skavičiumi, kilimo iš Rokiškio, šnekučiavomės jo kambaryje, įrengtu šalia treniruočių salės. Televizorių žiūrėjęs devyniolikmetis paspaudė ranką, atsiprašė už šiokią tokią netvarką ir paklausė, apie ką kalbėsimės.

Vienas čia gyveni?

Ne, kartu su kitais sportininkais, kurie yra atvykę iš kitų miestų.

Kiek laiko jau sportuoji?

Rokiškyje turiu draugą, kuris sportuoja jau ne vienerius metus, yra pasiekęs neblogų rezultatų. Nors jis man dar anksčiau siūlydavo prisidėti, bet vis neprisiruošdavau, o 2000-aisiais pasekiau jo pavyzdžiu.

Dabar jau pats nemažai esi pasiekęs?

Nuo to laiko, kai pradėjau sportuoti, praėjus dvejiems metams dalyvavau savo amžiaus grupės sunkiaatlečių Europos čempionate ir užėmiau ten 11-ąją vietą. Šis pasiekimas man labai svarbus, nes tai buvo pirmosios tokio masto varžybos, kuriose aš dalyvavau. Turiu sąsiuvinį, kuriame žymiuosi visas varžybas, kuriose dalyvauju, jų datą, rungtis, rezultatus.

(Rodo sąsiuvinį, kuriame daug vienetų, reiškiančių pirmąją vietą.) Neblogai...

(Kuklinasi.) Mano sąskaitoje - beveik 70 varžybų, bet manau, kad tai dar ne pasiekimas. Galėsiu pasigirti tuomet, kai bus šimtas. Va čia tai jau šioks toks pasiekimas. Be to, kaip ir kiekvienas sportininkas, svajoju dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Apie Tavo laimėjimus dažnai praneša spauda. Laikraščių iškarpų nerenki?

Ne. Gal anksčiau ir buvau kelias išsikirpęs, bet dabar tai tikrai ne. Be to, aš visada paskutinis sužinau, kad apie mano pasirodymus praneša žiniasklaida. Sutinku draugus, šie mane sveikina, klausiu, iš kur jie žino, o jie sako laikraštyje skaitę.

O kokie keliai Tave atvedė į Klaipėdą?

Po vienerių varžybų prie manęs priėjo klaipėdiečių treneris Bronius Vyšniauskas ir paklausė, ar norėčiau treniruotis Klaipėdoje. Papasakojo apie čionykštes sąlygas. 2004-aisiais atvažiavau, pasižiūrėjau. Patiko - ir pasilikau. Klaipėdoje baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į universitetą - studijuoju kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

Tai mokytojas būsi?

Ne, greičiau treneris.

Sportas studijuoti netrukdo?

Suspėju. Treniruočių salė čia pat už sienos, kasdien po dvi tris valandas treniruojuosi. Reikia apšilti, sunkumus pakilnoti. Treneris mane stebi, pataria, ką kaip daryti. Vėliau reikia pamiegoti ir vėl treniruotis. Prieš svarbesnes varžybas ruošiuosi šiek tiek ilgiau. Sudėjus visus svarmenis sumon, kuriuos per dieną man tenka pakelti, susidaro nei daug, nei mažai - 20 tonų.

Oho. Reikia jėgos turėti...

Taip, bet visi galvoja, kad sunkiaatlečiams tik tik to ir pakanka. Iš tiesų taip nėra - reikia būti greitam, pasirinkti techniką. Ruošdamasis atlikti veiksmą privalai jį gerai apgalvoti.

Ir taip nuolat?

Taip, tai vadinamasis sportininko režimas - reikia ne tik salėje reguliariai treniruotis, bet ir laiku valgyti, miegoti. Nesilaikydamas šios tvarkos apie aukštus rezultatus gali tik pasvajoti.

Tai per šventes atsipūsi?

Kad nelabai - sportininkai privalo treniruotis nuolat. Aš išvažiuoju pasisvečiuoti pas tėvus į Rokiškį, bet ten irgi salėje sportuosiu.

Vis tiek su draugais švęsite?

Ne, nes tokiu atveju sunkus, daug laiko užėmęs darbas nueitų šuniui ant uodegos. O jeigu per vieną vakarą viską gali sugadinti, tai tuomet iš viso nėra tikslo sportuoti. Niekas manęs nekontroliuoja ir neseka kiekvieno mano žingsnio, ką aš darau. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, galiu rinktis, ką daryti.

Traumos nekamuoja?

Sunkios traumos dar neturėjau. Svarbu gerai pagalvoti, ką ruošiesi daryti, pasverti savo jėgas. Blogai apšilęs ar neapsiskaičiavęs sportininkas gali pasitempti raiščius ar patirti kitą traumą. Apskritai sunkiojoje atletikoje susižaloti turi mažiau šansų, nei, pavyzdžiui, žaisdamas krepšinį ar futbolą.

O į Rokiškį dažnai grįžti?

Būna, kad ir po 4 mėnesius namo neparvažiuoju. Tačiau su tėvais bendraujam telefonu.

Neatsibodo toks gyvenimas?

Ne, viską kompensuoja pasiekti rezultatai. Tačiau ne visi taip galvoja - pradeda lankyti treniruotes, bet jiems greitai atsibosta. Štai rugsėjo mėnesį čia susirenka daug norinčiųjų, bet iš jų lieka vos vienas kitas.

Ar ilgai dar sportuosi?

Kiek sveikata leis.