Rimantas Balsys: apie tai, kaip pasidaryti dievą...

- Ar tai patikima informacija, ar ne, jau dabar galėtų tik pats dievas atsakyti, bet galiu patvirtinti, kad niekur kitur toks dievas nėra minimas - tarp žemaičių, sarmatų ir kitų netikrų krikščionių dievų. Neaišku, kuo jis atlygina, bet įsivaizduodami aukos tradiciją, galime manyti, kad tai gyvulinė arba augalinė, grūdinė, auka.

- Kažin koks sąmojingas žmogus sukūrė tokį pikantišką dievą?

- Yra pavojus, jeigu jūs apie Pizių prirašysite, tai paskui žmonės pradės galvoti, kad iš tikrųjų taip ir yra, kad jis čia labai tikras ir taurus. Reikia žinoti, kad vokietis Edmundas Vetskenstedas yra tobulas mitologijos falsifikavimo pavyzdys. Jis Liepojos gimnazijoje dėstė senąsias kalbas, o kadangi tai visai šalia Žemaitijos, gimnazijoje mokėsi ir daug žemaičių. Tai Vetskenstedas 1883-iaisiais, spaudos draudimo laikotarpiu, matyt, rodydamas pagarbą ir toleranaciją lietuviškai spaudai, kultūrai ir t.t., davė mokiniams užduotį per vasaros atostogas surinkti įvairiausių tautosakos pavyzdžių, mitologinių smulkmenų apie dievus bei deives. Na, ir žinoma, kadangi pats jis lietuvių kalbos nemokėjo, gimnazistai čia smarkiai pajuokavo: vieni informaciją nurašė iš jau esanačių veikalų, tai dar pusė bėdos, o kiti tiesiog sukūrė negirdėtus pramanus. Tikėtis, jog XIX amžiaus pabaigoje funkcionavo kokios dievybės iš to seno mūsų tikėjimo, niekaip negalima. Ir štai Vetskenstedui užteko drąsos visa tai sudėti, ir Heidelberge 1883 metais išleisti netgi du tomus - "Žemaičių mitai, pasakojimai ir legendos". Ir net ne lietuvių, o vokiečių kalba. Toliau vėlgi įdomus dalykas, kad Jonas Šliūpas šitą veikalą 1883 metais, irgi greičiausiai verčiamas patriotinių jausmų, ir atsiradus galimybei, išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Amerikoje, ir šitaip skaitytojus pasiekė tobulas mūsų tautosakos ir mitologijos falsifikatas. Taip nustebęs gali matyti, kaip kai kas šituo veikalu naudojasi ir ima už gryną pinigą. Tai dievuliau, kai iš šito taško pažiūri į visus mūsų mitologijos šaltinius, rašytus kitataučių, koks turi būti atsargus ir įtarus!

- Bet žemaičių padermė pasauliui turbūt atrodo egzotiška, gaivališka ir laukinė?

- Aš manau, ir visi kiti lietuviai panašiai atrodė... Bet, žinoma, tas Žemaitijos kraštas buvo labiausiai vis tik izoliuotas nuo kito pasaulio. Jau vien tai, kad žemaičiai buvo apkrikštyti tik 1412 metais, visu šimtmečiu vėliau, negu kiti lietuviai, tai byloja apie sunkiai pasiekiamą, įžengiamą, atšiaurų kraštą - su daugybe miškų, pelkių su kūlgrindomis. O jeigu kalbėsim apie sunkiai sukalbamą žemaičių būdą, žinoma, ir karingumas čia ne paskutinėj vietoj. Žemaičiai turi ir to kuršiško kraujo, o šie nuo seno garsėjo savo karingumu: Švedijoje, Malmės bažnyčioje yra užrašas: "Saugok mus nuo karo, maro ir nuo kuršių..." Jie ir jūromis paplaukiodavo, ir skandinavams baimės įvarydavo.