Ričardas Baika: "Riteriškumas turi nužengti nuo ringo į gatvę"

- Žvejų kultūros rūmuose vyko Rytų kovos menų turnyro "Ringo riteriai 2002" varžybos. Pagrindiniu "Ringo riterių" rėmėju yra Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Bendradarbiavimas su korporacija ir jos vadovų palaikymas suteikė garantiją, kad ringe kovos tęsis metus, dvejus. Grįžome iš Kaliningrado. Čia vyko kikbokso lygos turnyras Rygos taurei laimėti. Klaipėdiečių komanda iškovojo pirmąją vietą, o visi aštuoni sportininkai tapo prizininkais. Taip pat šią savaitę vedame derybas su viena iš televizijų. Norime turėti kiekvieną savaitę laidą "Ringo riteriai". Vaikai ir paaugliai daugiau susipažintų su kovų sportu, o tai paskatintų norą sportuoti, turėti gerą laisvalaikį bei bręsti suvokiant, kad fizinė jėga įpareigoja prideramai elgtis šeimoje, mokykloje, gatvėje. Ugdome lyderius, kurių labai trūksta mūsų aplinkoje.

- Kodėl pasirinkote riteriškumą?

- Norime propaguoti sportą priešpastatydami jį brutaliems mušeikoms. Devizas - nugalėti stipresnį. Pamažu riteriškumas turi užkariauti gatvę. Tie, kurie kovoja gatvėse, tegu ateina į klubą ir tampa lyderiais. Deja, jų nebėra net daugelyje šeimų. Mūsų klube į užsiėmimus ateina vaikai nuo šešerių metukų. Ringe vyksta įvairių stilių kovos. Beje, turnyrai maitina sportininkus. Už kiekvieną laimėtą raundą nugalėtojas gauna užmokestį. Tačiau tie, kurie nori įstoti į mūsų bendriją, turi susipažinti su moralinėmis vertybėmis. Sportininkams reikia praeiti ne vieną etapą, kol jie gauna teisę kovoti dėl Ringo riterio vardo. Beje, tą galimybę gali prarasti, jei tapęs čempionu nesielgs pagal moralės reikalavimus. "Ringo riterių" turnyrai tęsiasi nuo 1994-ųjų. Turnyrus galima vadinti šeimyniniais renginiais. Žiūrovai žino visus sportininkus, renginio vedėjos komentuoja kovas žaismingai bendraudamos su žiūrovais, o šie stebi sportininkus iš labai arti, tarsi patys kovotų kartu su ringe esančiaisiais. Tiesa, riteriškumo judėjimas apima visą Lietuvą. Ir ne tik. Balandžio pačioje pabaigoje vyko parodomasis turnyras. Jame rungėsi profesionalūs sportininkai iš Lietuvos ir Latvijos.

- O kas jus paskatino susidomėti sportu?

- Išbandžiau labai daug sporto šakų. Pagaliau apsistojau prie kovos menų. Susidomėjau karatė. Traukė sporto filosofinė dalis. Romantiškajame savo gyvenimo periode, šešiolikos metų, gilindamasis į brutaliąją smogiamąją pusę supratau, kad menas nugalėti nereiškia prilupti žmogų. Pradėjau suvokti Rytų išmintį - aukščiausias kovos meno lygmuo - priešininką paversti sąjungininku. Treneriu tapau grįžęs į gimtąją Klaipėdą iš kariuomenės: išsiblaškė draugai, dauguma sportininkų ėmėsi verslo, kiti užsidarė šeimose. Norėjau likti sporte, todėl įsteigiau savo klubą. Tiesa, pradėjau treniruoti 1984-aisiais, o klubą įkūriau 1991-aisiais. Pajutau, kad man svarbiau pasistatyti ringą nei nusipirkti automobilį. Norėčiau klube padaryti puikų kovos menų centrą, kuriame būtų ir pramogų.

- Gal turite idėją, kurią žūtbūt stengsitės įgyvendinti?

- Noriu pasiekti, kad Lietuvoje boksas būtų antras po krepšinio. Ir čia nėra stebuklas, juk buvo laikas, kai Lietuvos boksininkai garsėjo pergalėmis Europoje, o lietuviai tuo didžiavosi, kaip šiandien krepšininkais.

- Kada jūs geriausiai pailsite?

- Man pasisekė, kad pomėgis tapo darbu. Jausmas toks, lyg nieko nedirbtum. Man patinka bendrauti, įtikinėti... Anksčiau važinėjau į kalnus. Dabar manau, kad kalnus galima turėti savo dvasioje. Kartais noriu pats nuo savęs pailsėti. Esu gimęs po Dvynių-Drakono ženklu. Vienu metu buvau įsimylėjęs arklius, jodinėjau porą metų. Dabar skraidau su parasparniais. Draugai baigia įkalbėti pabandyti nardyti. Šiuo metu skaitau apie Kastanedą. Gilinuosi į jo asmenybę, palikimą...

- Ar jums pačiam turėjo įtakos gyvenime sutikti žmonės?

- Jų buvo: rusų kalbos mokytoja, politechnikumo direktorius Kliuškovas, pirmasis karatė treneris Vytas Krasauskas. Šiandien mano idealas - žmogiškumo simbolis Motina Teresė.

- Ko trūksta klaipėdiečių šeimoms?

- Manau, kad vyrai yra labai užsiėmę, o moterys siekia emancipacijos. Vaikams lieka treneris. Beje, kaip ir mokė universitete, ir kaip rodo gyvenimas - treneris dažniausiai būna svarbesnis už mokytoją, nes jis turi daug daugiau galimybių tapti vaiko idealu. Aš taip pat tuo įsitikinęs ir visuomet treniruosiu nors vieną vaikų grupę. Be to, ir suaugusiam žmogui nauda - nesijauti vienišas.

Dėkoju.