Remigijus Mockus: "Neįšokęs į vandenį - neišmoksi plaukti"

Aš vaistų negeriu. Mane gelbėja kita - vakare, grįžęs namo, verčiau išgeriu "Švyturio" alaus butelį. Nes iš tiesų dabar toks sunkus metas, tikra griūtis.

Naktys jums dabar turėtų būti bemiegės: tokia atsakomybė ant pečių...

Negalėjau užmigti tada, kai apsisprendžiau organizuoti šventę. Tai man buvo labai sunkus žingsnis. Mano kūnas rodė keistus ženklus, netikėtai skrandį mausti pradėjo... toks jausmas, kad ugnikalnis išsiveržė. Na, bet po to situacija buvo priimta kaip neišvengiama, ir viskas nurimo - dabar tik reikia viską, kas numatyta, padaryti.

Išties - dirbote mokytoju, ramiai sau gyvenote... Kam jums reikėjo į tą peklą lįsti?

Kam nors reikėjo į ją lįsti...

Kai sužinojau, kad svarstoma mano kandidatūra, kai sulaukiau šio pasiūlymo, aš tai supratau kaip kreipimąsi į draugą, į kolegą, su kuriuo buvo dirbta anksčiau. Žinau, kad daugelis, kam buvo siūlyta, atsisakė. Turbūt tai tikrai sunkus darbas.

Buvote lyg gelbėjimo ratas?

Galbūt.

Nesigailėjot, kad ryžotės?

Aišku, gailėjausi, iš pradžių, nes daug dalykų buvo neaiškūs. Jūros šventę padėdavau organizuoti ir anksčiau, bet viena yra tam tikro renginio rūpesčiai, o visai kas kita - atsakomybė už visą šventę. Jūros šventėje yra labai daug vadelių, kurias turi laikyti. Tačiau atsakomybė ir yra pagrindinis variklis, kuris mane varo į priekį. Tiesiog žinai, kad įmestas į vandenį, privalai išplaukti.

Manau, Jūros šventę galima lyginti su Lietuvos "religija" - krepšiniu. Kiekvienas apie krepšinį turi savo nuomonę, visi išmano, kas gerai, o kas ne; tas pat galioja ir Jūros šventei. Šventei pasibaigus, ko gero, išgirsiu visokiausių žodžių.

Ar imsitės šventės vadovo pareigų kitąmet?

Aš esu viešosios įstaigos "Jūros šventė" direktorius ir jeigu nebus pakeistas šventės organizavimo būdas, mūsų įstaiga tikriausiai ir ateityje organizuos šį didžiulį ir gražiausią Lietuvos renginį.

Kas buvo sunkiausia, netikėta, nelaukta? Kokios patirties gavote iš šio darbo?

Patirties neįmanoma išmatuoti, jos arba turi, arba ne. O ar turi patirties, supranti tik bėgant laikui.

Ar jau suplanavote, kaip ilsėsitės praėjus šventei?

Fantazuoju, kad pasiimsiu palapinę, pripučiamą valtį ir važiuosiu kur nors prie Platelių ežero.

Kaip jūs pats švenčiate? Apsivelkat dryžuotus marškinius, o tada..?

Pasakysiu tiesą - esu kultūrininkas nuo seniausių laikų: kai visi ilsisi - mes dirbam. Taigi man kultūros renginys - tai darbas, o ne maloni pramoga.

O kaip tada jūs ilsitės?

Žinai, kas man teikia malonumo? Palaimą jaučiu, kai padaręs darbą grįžtu namo. Ir man to užtenka.

Ir jokių keistų pomėgių neturite?

Nežinau, ar tai galima pavadinti pomėgiu - man patinka gražios mergaitės, puošiančios mūsų miestą.

O!.. Darbo Savivaldybėje turbūt visai nesiilgite. Jūs nepanašus į tipišką valdininką.

Džiaugiuosi dirbęs Savivaldybėje, nes pažinau puikių žmonių.

Sakėte, kad mokytoju gali būti ne kiekvienas, juo reikia gimti. O Jūs pats?

Man patinka mokykloje. Mano mokiniai - labai šaunūs. Pats esu triūbininkas, bet vaikus mokau groti gitara.

Man, kaip pedagogui, labai daug davė aštuoniolika metų, praleistų provincijoje. Ten buvau įkūręs vaikų chorą, todėl apie bendravimą su vaikais galėčiau pasakoti ir pasakoti. Tai buvo labai gražus laikas.

Aš - klaipėdietis, bet kadaise išvažiavau į kaimą atlikti kultūrinės misijos. Klausučiuose, Jurbarko rajone, dirbau kultūros namų direktoriumi, o po keleto metų mane pakvietė į Jurbarką.

O paskui grįžau namo. Šiaip ar anaip, kiekvieną savaitgalį parvažiuodavau į Klaipėdą, o išvykdamas autostradoje žiūrėdavau į mašinos veidrodėlį, kaip leidžiasi saulė, ir savęs klausdavau: kada aš sugrįšiu, juk čia mano namai...