Regina Šaltenytė: "Džiaugiuosi, kai žmonės manęs neatpažįsta"

Privačių dalykų. Aktoriaus profesija - labai vieša. Privatumo mums labai norisi ir trūksta. Aš džiaugiuosi, kai žmonės manęs neatpažįsta gatvėje. Tada jaučiu, kad gyvenu savo asmeninį gyvenimą.

Nejaugi niekada nesvajojote apie populiarumą?

Neatsimenu. Gal ir svajojau. Bet kad mano kelias į sceną buvo labai tradicinis. Vaidinti pradėjau labai anksti, nuo penktos klasės. Jau tada populiarumas tarp moksleivių man tapo savaime suprantamu dalyku. Studijų konservatorijoje metais nebuvo kada svajoti apie šlovę. Daug dirbome ir nuolat gaudavome per galvą. Prof. I. Vaišytė nuolat akcentuodavo, kad aktoriaus profesija - tai širdagraužis, skausmas ir vargas.

O gėlės, žiūrovų aplodismentai ir kūrybos džiaugsmas? Tai neatperka triūso?

Dėkingumas džiugina ir jaudina kartais net iki ašarų, nes po spektaklio aktorius - labai jautrus ir atviras. Tačiau patys sau esame teisėjai ir kritikai. Džiaugsmą ir atpildą už triūsą jaučiu tik tada, jei spektaklyje būna ne tik darbas, bet ir kūryba. Tik ji suteikia vidinį džiaugsmą, tačiau be darbo kūrybos nebūna...

Pasiruošimas vaidmeniui, protinis darbas, knygų skaitymas išvargina labiausiai. Suprantu, kad tai skamba absurdiškai, juk normaliems žmonėms knygų skaitymas - malonumas. Vaidmens kūrimas, analizė - nuolatinis procesas, nuo kurio niekur niekada negali atsipalaiduoti. Net parduotuvėje, į krepšelį kraudama pieną, galvoju apie vaidmenį. Jis pažadina ir neleidžia miegoti naktimis, jis įvaro aktoriams neurozes.

Jūsų vyras Igoris Reklaitis - taip pat aktorius. Sceniniai santykiai nenuodija jūsų šeimyninio gyvenimo?

Normalus vyras (ne aktorius) tikriausiai išprotėtų nuo gyvenimo su aktore žmona. Gerai, kai iš pusės žodžio, iš žvilgsnio supranta, kas sukasi tavo galvoje. Vaikai ir teatras mums abiem yra svarbiausi dalykai, tai mūsų savirealizacija. Dėl vaikų drebame, jaudinamės, tačiau jų gyvenimas bėga sava vaga. O "kūrybinių vaikų" likimą galime keisti.

Kiekvienas aktorius turi savitą vaidmens "prisijaukinimo" metodą. Koks jūsiškis?

Tai priklauso nuo vaidmens, nuo režisieriaus. Man svarbu atrasti bendrą kalbą su režisieriumi. Manau, kad aktorius ir režisierius - tolygūs partneriai kuriant spektaklį, tik režisierius dar turi galimybę viską matyti iš šalies ir vadovauti. O mano uždavinys - surasti savo tiesą, tai, kuo man duria vaidmuo. Jei to nebūtų - visi vaidmenys būtų vienodi, nesiskirtų dublerių vaidyba.

Kaip aktoriai jaučiasi dirbdami su dubleriu?

Komforto tai nesuteikia. Stebėdamas, kaip vaidina kolega, galvoji, o kaip tu tai darai? Tai dirgina. Vienintelis pranašumas - su dublerio pagalba gali pamatyti savo vaidmenį ir visą spektaklį iš šalies. Kiek geriau, kai visą spektaklį vaidina dvi atskiros grupės, nes kartu vaidinantys aktoriai susigyvena kaip šeimoje.

Ko niekada nesuvaidintumėte scenoje?

Galbūt to, kas vulgaru. Manau, kad vidinis saugiklis pasako, ką gali vaidinti, ko - ne. Man dar neteko susidurti su tokiu vaidmeniu, kurio negalėčiau vaidinti.

Mano biografijoje yra toks spektaklis "Lineino grožio karalienė". Jame aš vaidinu dukrą, kuri nužudo savo mamą. Kas gali būti žiauriau? Keista, bet vaidinu tai. Šis apsisprendimas priklauso nuo to, kokia pjesė, kaip režisierius ją interpretuoja. Šioje pjesėje labai svarbus atsitiktinumo momentas. Aš suradau pateisinimą, kodėl dukra taip pasielgė. Jei nesurasčiau - negalėčiau vaidinti.

Až negaliu žiūrėti žiaurių filmų, laidų. Nenoriu negatyvo, atmetu tai. Tačiau ir mūsų teatre yra žiaurių spektaklių. Pavyzdžiui, "Šalto vaiko" tema - labai skausminga ir žiauri, tačiau mes tikime, jog taip atliekame genių, visuomenės skaudulių sanitarų, vaidmenį.

Tokie vaidmenys griauna jūsų moralinius tabu?

Ne veltui sakoma: "niekada nesakyk niekada". Žmoguje yra viskas, bet nuo auklėjimo, aplinkos priklauso, kokios jo savybės pasireiškia. Kartais taikus ir ramus žmogus tampa žudiku. Vadinasi, kažkas tokį jo poelgį išprovokavo. Man atrodo, kad niekada gyvenime nepasielgčiau taip, kaip kartais tenka elgtis scenoje, bet juk aš tai suvaidinu. Tai esu aš, aš tikiu tuo, ką darau. Jeigu tik "rodyčiau" - niekas nepatikėtų. Tai - taip pat kūryba.

Kokia dramaturgija jums įdomi?

Ta, kuri po žmogaus vidų kapstosi. Analizuoja jo protą, jausmus, pasąmonę. Būna pjesių, kurios lėkštos kaip televizijos serialai, tada pats turi sufantazuoti turinį.

Beje, kine, televizijos serialuose, reklamose niekada neteko jūsų matyti. Kodėl?

Kiekvieno aktoriaus asmeninis reikalas, ką veikti. Jei man pasiūlytų nusifilmuoti labai įdomioje, aukšto lygio reklamoje - sutikčiau išbandyti naują sferą.

Tačiau, kai matau neprofesionalumą, sakau - ne. Manęs netenkina paviršutiniškas, skubotas produktas. Daug reikalauju iš savęs ir iš kitų.

O kine nesifilmuoju, nes manau, kad nesu kino aktorė. Aš - teatro aktorė.

Sakoma, kad kiekvienas teatro aktorius gali vaidinti kine...

...tik jam reikia surasti savo režisierių. Aš nesuradau.

Suradote save dirbdama pedagoginį darbą?

Vienuolika metų dėsčiau scenos kalbą ir aktoriaus meistriškumą Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar universitetas). Dabar dėstau teatro pamokas S. Dacho mokyklos 11-12 klasių moksleiviams.

Reikalingesnė jaučiausi aukštojoje mokykloje, nes ten studijuoja žmonės, pasirinkę aktorystę kaip savo profesiją. Jiems galėjau duoti tai, ką pati moku. O moksleivius tereikia užimti, linksminti. Didžiausias pasiekimas, jei moksleiviją pavyksta prisivilioti į teatrą. Juk jaunimas šiais laikais mieliau lankosi baruose bei diskotekose.

Kaip manote, kodėl?

Gal toks laikmetis, kiti kriterijai. Aplinkybės - įvairios. Aš pati turiu du sūnus. Jie nėra teatro mėgėjai. Galbūt todėl, kad abu tėvai - teatro aktoriai. Jie pažįsta teatrą iš užkulisių.

Ir tai atbaidė juos nuo teatro?

Jie nuo mažens labai dažnai būdavo repeticijose, gastrolėse. Teatras jiems - tarsi virtuvė, kurioje mama ir tėtis ruošia valgyti. Tai ne tas pats, kas matyti tik pagamintą patiekalą, išnešamą ant paserviruoto stalo.

Prie kokio vaidmens niekada nenorėtumėte sugrįžti?

Jei vaidmenį "išvaidini" iki galo, negaila su juo atsisveikinti. Nesiknaisioju praeityje. Tik vieno spektaklio man gaila, kuris išbrauktas iš repertuaro, nors būtų aktualus ir šiandien. Tai spektaklis - "Gerasis žmogus iš Sezuano".

Man asmeniškai šio spektaklio repeticijos buvo didžiulė aktorinė mokykla, rimtas dvasinės ir fizinės jėgos išbandymas. Per šį spektaklį aš pirmą kartą gyvai uždainavau scenoje. Neišvaidinau iki galo šio spektaklio. Jaučiu dar likusį savo vaidmens vidinės energijos rezervą.

Ką reiškia "išvaidinti iki galo"?

Vaidmuo - kaip upė. Iš pradžių plauki arčiau kranto ar vidurio, tačiau kiekvieną kartą lipdama į sceną sieki apimti vagą kuo plačiau. Kai pajunti abu krantus, srovės sraunumą ir gelmę - išvaidini iki galo.