Regina Milašienė: "Svetimų vaikų nebūna"

Auginame vienuolika tikrų našlaičių. Anksčiau būdavo du trys. Iš vienos rusniškių šeimos pakliuvo šeši našlaičiai, ir ši istorija turbūt skaudžiausia.

2003 metais dėl plaučių ligos mirė tėtis, vaikai liko su mama. 2007 metais nuo vėžio mirė jų mama. Giminės nesiėmė globoti tokio didelio būrio vaikų, ir buvo surastas svetimas žmogus. Bet po metų staiga mirė ir ta moteris, prie kurios vaikai spėjo prisirišti. Visi šeši po trijų dienų apgyvendinti pas mus.

Įsivaizduokite, ką reiškia mažoms širdelėms išgyventi trijų artimiausių žmonių netektis. Kokie tie žmogeliukai turi būti stiprūs. Gerai, kad tuo sunkiu momentu jų šeimos neišdraskė, tik giminės vis dėlto nusprendė pasiimti vyriausiąjį berniuką.

Dviejų mėnesių adaptacijos laikas pas mus buvo per trumpas, kad jis norėtų čia gyventi. Buvo ir gražu, ir skaudu žiūrėti, kaip jie visi laikėsi krūvoje: trims sesėms ir dviem broliukams skyrėm kambarius šalia vienas kito, bet vaikai apsikabinę sėdėdavo viename kambarėly. Buvo užsisklendę, nedrąsūs, nenorėjo prisileisti. Stengėmės suteikti kuo daugiau gerų emocijų, ir pamažu jie atsitiesė.

Du vaikai tapo našlaičiais čia gyvendami: vienas buvo atskirtas nuo mamos dėl jos psichikos ligos, ir ji staiga mirė, o kito berniuko mama apsinuodijo svaigalais.

Kiti du vaikai, turintys sunkią negalę - našlaičiai, atėję iš kūdikių namų. Trečio, penkiolikmečio berniuko, tėvai mirė vienas po kito. Metus gyveno pas tetą, kol pašlijo jos sveikata.

Kiti vaikai - tėvų, kurie kaip žuvys nepažįsta savo vaikų?

Didžiosios daugumos mūsų vaikų tėvai yra gyvi, bet kai kurie jų nematę ilgus metus, galbūt net nepažįsta.

Iš 64 globotinių tik vienas vaikas būna pas mamą savaitgaliais, jai duotas laikas pabandyti. Keturis vaikus retkarčiais lanko tėvai. Kartais ateina išsipusčiusi, išsidažiusi mama, vedina vaikeliu, ir tiesiai manęs klausia: "Ar galėčiau pas jus palikti savo vaiką?" Klausiu, o kas atsitiko, nes matau - gerai apsirengusi ir nealkana. "Noriu išvažiuoti padirbėti į užsienį."

"Mini zoo" savininkas E. Legeckas ne tik pats mielai lankosi "Ryto" namuose, bet ir pasikviečia vaikus į žvėrinčių pamaitinti gyvūnų, padirbėti. Štai Andrius nebijo eiti į liūtų voljerą, o juk plėšrūnai ne bet ką prisileidžia... Nuotraukos iš pokalbininkės archyvo

Kitos moterys, turinčios trijų universitetų diplomus, imasi valytojos darbo, kabinasi už bet ko, kad tik nesiskirtų su šeima...

Turėjome tris vaikus, kurių mama išvažiavo dirbti į užsienį, tėtis - ieškoti mamos. Abu mažiesiems teikė vilties, kad grįš po mėnesio, bet tušti pažadai tik pasėjo didelį pyktį vaikų širdyse.

Maži vaikai tėvus idealizuoja. Atbėga mažylė: "Direktore, ar jūs žinote, mano mama nebegeria? Sesė sakė. Jau mane gal greitai pasiims."

Mažiukams vilties suteikimas yra kaip laimės žiburys. Didieji vertina situaciją realistiškai. Vis tiek jie nori aplankyti tėvus, kartais daro tai slapčia nuo mūsų.

Ar jūsų globotiniai mokykloje tyčiojasi iš kitų vaikų ir suaugusiųjų?

Tikrai ne. Tėvai, gyvenantys užsienyje, norėdami kompensuoti meilės arba jų netekties trūkumą, labai išlepina atžalas pinigais. Jie aprūpinti drabužiais, valgo kavinėse, lankosi grožio salonuose; visko pertekę, su nieku nesiskaito. Tie tėvai sako: "Mano mergaitė dvylikos metų, jau gali priimti savarankiškus sprendimus." Absurdas.

"Vaikams visiškai nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, medaliai ar siekiai. Svarbiausia - koks tu esi žmogus", - sako Klaipėdos vaikų globos namų "Rytas" direktorė Regina Milašienė

Kai pas mus ateina naujas vaikas, būna be galo piktas: tranko spintas, laužo stalus, spardosi. Kai kuriuos atveda specialių tarnybų darbuotojos ir, išėjusios už durų, žegnojasi, nes atsikratė. Na, ir pradedi su vaiku kalbėtis... Pirmiausia mažas žmogus turi pajusti kurio nors iš mūsų šilumą, artumą.

Mokyklose mūsų vaikai dar turi nemažai problemų: žeidžia klasės draugų požiūris į "vaiknaminius". Skaudžiausia, kad mokytojai prikiša: "Tavo tėvas gėrė - ir tu toks būsi. Tėvas užmušė žmogų - ir tu iš kalėjimo neišeisi."

O maloniausia, kai paskambina klasės auklėtoja ir pasako, kad mūsų vaikas keičiasi į gera. Arba klasės draugų tėvai kviečiasi mūsiškius savaitgaliais į namus, vandens parkus, net vežasi drauge į kitą šalį.

Kaip jums pavyksta sulaikyti vaikus nuo drastiškų poelgių?

Na, kai paauglys pareina supykęs, sudirgęs, šūkauja, - ir jei aš taip atsiliepčiau, tai mes vienas kito tik neapkęstume. Ramiai kalbiesi: "Tu pyksti ant manęs?" Ne, jį visi ir viskas siutina. Apkabini, suspaudi ir laikai. Pakeli veiduką, pasižiūri į akis. Jeigu gali, - pabučiuoji. Tai veikia.

Vienoje šeimynoje yra mergaitė, turinti psichikos problemų, kai prasiveržia agresija, ji gali užsimoti peiliu, trankyti galvą į sieną. Draskosi - dar stipriau suspaudi, ir žiūrėk, pradeda atsileisti. Reikia beribės tolerancijos ir pakantumo, būti reikliam, kad jaustų ribas, bet viską daryti su meile.

Turbūt sunkiausia žmonėms priimti vaiką, koks jis yra, - priimti kaip savą.

Girdėjau, jūsų darbuotojoms nevalia rodyti savo charakterio, emocijų.

Nuo to priklauso jų atlyginimas. Jeigu ateina dirbti netinkamas žmogus, jis iš karto pats išeis. Vaikai labai jaučia žmogų ir jiems visiškai nesvarbus mūsų išsilavinimas nei aukšti siekiai, medaliai - tik koks tu esi žmogus.

Prieš keletą metų skelbėme konkursą auklėtojos vietai užimti. Vaikai pažiūrėjo į grupę moterų, ir sako: "Jūs priimkite tą, kuri apsirengusi violetiniais drabužiais".

Keista, bet ta moteris atitiko ir visus įstatymo numatytus vertinimo kriterijus. Štai kokie jie įžvalgūs.

Mūsų namuose specialistai nesėdi kabinetuose ir nelaukia, kol jiems kas atitemps vaiką konsultuoti. Psichologas eina į šeimynas, kartu su vaikais daro sušį, važinėja dviračiu.

Kai vaikui prireikia paramos, jam daug lengviau atsiverti žmogui, su kuriuo jis juokėsi, kurį matė silpnumo akimirką.

Bet juk atsitinka, kad globos namų vaikai ima griauti sienas, keršija darbuotojams?

Nedrįstu vertinti tokios situacijos. Kai reikia - mes drąsiai kreipiamės į Priklausomybės ligų centrą. Jeigu vaikas pas mus atėjo su keliomis bylomis, aišku, kad be policijos neišsiverčiame. Jeigu matai, kad esi bejėgis, - slėpti problemą yra kapituliacija ir nusikaltimas prieš vaikus.

Dar yra vienas dalykas: kaip ir tėvų namuose, taip ir mums vaikai yra "auksiniai": geriausi ir protingiausi... O išėję į mokyklą su mokytojais nesutaria. Pradedi aiškintis, pasirodo, - ne su visais mokytojais. Galbūt mūsų vaikas yra prie atstumtųjų ir norėdamas, kad jį bendraamžiai pripažintų, krečia išdaigas?..

Žinau, kad ne tik jums atrodo, kad jūsų vaikai verti draugystės...

Manau, užsienyje žmonės labiau pripratę prie savanoriškos veiklos, tas altruizmas labiau išugdytas. Lietuvos krikščioniškojo koledžo dėstytojai, atvykę iš Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ateina mokyti mūsų vaikus anglų kalbos. Moko rankdarbių, groja gitaromis, žaidžia amerikietiškąjį futbolą. Tai padeda vaikams suprasti, kad jie įdomūs kitiems.

"Mini zoo" savininkas E. Legeckas ne tik pats mielai lankosi, bet į žvėrinčių pasikviečia vaikus pamaitinti gyvūnus, valyti voljerus. Antai mūsų Andrius nebijo eiti į liūtų voljerą, o juk plėšrūnai ne bet ką prisileidžia. Mes parašėme laišką į televiziją Linui Samėnui, nes turime kulinarijos virtuozų...

Vaikai ruošiasi Kaziuko mugei, kuria gobelenus, lanksto gulbes, nes žino, kad į mugę ateis vieno banko darbuotojai. Turime perspektyvių sportininkų, buvęs globotinis net tapo Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionu, kitas yra Lietuvos jaunių bokso čempionas. Aštuonetas vaikų lanko Knašiaus krepšinio mokyklą. Mūsų sporto treneris Laimonas Šapkauskas pelnė tokią simpatiją, kad nuolat matome jį apkibusį vaikų kekėmis...

Ar esate girdėję, kad vaikų namų ugdytiniai kasmet surengia šventę, kurią palygintumei su Jūros švente - gatvės krepšinio turinyrą 3x3? Pernai buvo 170 komandų iš visos Lietuvos, ir net žaidė juodaodžių komanda.

Mūsų vaikai moka užsidirbti pinigų teniso stalui, savo išlaidoms valydami sniegą, rinkdami šiukšles, puošdami sceną. Ir tampa dar stipresne šeima.