Ramunė Bračiulienė: botai, pirštinės, nugaros skausmas ir... atradimo džiaugsmas

Tai jau tikrai. Darau tai, ką noriu, ir už tai dar gaunu pinigus, - juokiasi.

Pašaukimas?

Nuo vienuolikos metų žinojau, kad būsiu archeologė. Net minties nekilo apie kitą profesiją. Įstojau į universitetą, gavau paskyrimą į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Esu Archeologijos restauracijos skyriaus vedėja.

Ko iš jūsų pareikalauja šis darbas?

Mano darbe ambicingumo reikia mažiau negu kruopštumo ir kantrybės. Mūsų pagalbininkai sako: "Siaubas! Ir jūs tokį knyslio darbą dirbat visą gyvenimą!" Na, įsivaizduokite, kaip reikia iš molio grumsto išpreparuoti žalvarinę grandinėlę...

Lietingą rudenį - botai, pirštinės, kosulys ir snarglys iki smakro. Nugaros skausmai. Kol nepadarė nuotraukos, nežinojau, kad mano du slanksteliai "nuvažiavę". Taip ir vadinasi - "duobkasio nugara". Sakau vyrui: "Tu per mažai mane myli, kad leidi tokį darbą dirbti"... Bet kai baigiu objektą, po savaitės man prasideda abstinencija. Norisi nagus į žemę suleisti...

Bandužių kapinynas - jūsų gulbės giesmė?

Tai archeologo chrestomatija. Labai žymus kapinynas, plati chronologija - nuo I iki XIII amžiaus, ir medžiaga labai vertinga, yra unikalių dalykų.

2003 m. Kultūros paveldo centras užsakė man atlikti tyrimus, nors darbas čia jau buvo laikomas baigtas, leistos statybos aplink, ketinta išbraukti iš paveldo sąrašo...

Bandužiuose yra dvi veikiančios vėlyvosios kaimo kapinaitės. 2004-aisiais padariusi vieną perkasą, radau unikalų kapą, kaip sako archeologai, - "savo gyvenimo kapą". Jame aptikau II-III amžiaus vėrinį iš stiklo karoliukų ir žalvarinių kiaurakryžminių pakabučių. Lietuvoje kito tokio nėra rasta. Vėrinys importuotas iš Romos imperijos!..

Kape rastus kaulus nusiuntėm į universiteto medicinos fakultetą, jie pažiūrėjo ir iš žandikaulio formos nustatė, kad tai vyro. Bet sprendžiant iš įkapių, tai buvo moteris. Kolega ir sako: "Tokios moters aš nenorėčiau susitikti"... Kapo duobė - 1,90 cm! Bet ji gal nebuvo tokia milžinė, kaip štai šioji, nešiojusi 1 kg 120 g krūtinės papuošalą...

Gal tai buvo kokia sembė? Pirmaisiais amžiais po Kristaus iš baltų kilmės genčių tik sembai gyveno jūros pakrantėje?

Etninę jos kiltį sunku pasakyti. Mes vadinam pagal palaidojimo rūšį - tai yra Vakarų Lietuvos kapinynai su akmenų vainikais. Ta moteris turėjo du vėrinius, kitas vėl su stikliniais karoliais ir "berlok" tipo kabučiais, dvi apyrankes, profiliuotą segę, smeigtuką prie galvos. Matyt, buvo turtinga, aukštos socialinės padėties. Gal genties vado žmona. Žodžiu, aukštuomenės dama...

Blaškotės po amžius... Ką pasakytumėt apie Klaipėdą, provincijos miestelį - tvirtovę?

Vasarą aptikau du įdomius kubilus, naudotus tualeto reikalams. Miestelėnai jau higienos laikėsi, nedarė bet kur... Tuose kubiluose radom dubenėlį su data, išrašyta glazūroj: 1822 metai, dvi monetas - vieną Liudviko XVIII (1814-1824 valdymo metai), ir laikraščio skiautę - "Zaitung", 1820 metų, kurio panaudojimas aiškus. O daugiau - pamatai su rostverkais, nes Klaipėda - šlapia žema vieta, gaisro pėdsakus ir labai vertingą XVII a. pabaigos sluoksnį, pjuvenų drožlių, kad nereikėtų mauroti per purvą. Ir lėkščių fragmentų, metalinę adatą (žiūrėsim, ar neauksuota), apyrankių, medinių skaitytuvų skrituliukų. Ir "sveikų" batų kolekciją labai gražią turėsim - fasoninių, su kulniukais, dirželiais, vaikiškų.

Uostas nemažas buvo: radinukai iš prekinių laivų - prancūziška moneta, butelio fragmentas su prancūzišku antspaudu, pasvirusiu ereliu, angliškas puodelis, Glazgovo pypkės kotelis. Čia būta daug jūreivių karčemų.

Kažkada prie Jono kalnelio radom žmogelių kaulų. Vienas žandikaulis labai įdomus, nes lygus lygus, nė vieno danties, nė duobutės... ir vienas rankos kaulas - kaip ruplėtas kalavijas. Kokia liga žmogus sirgo, antropologai pasakytų.

Gintaras ilgai gulėjo tarp jūros išmestų šiukšlių, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam garsą. Romėnas Tacitas rašo: "Vietiniai jo patys nevartoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir stebėdamiesi ima užmokestį"...

Mano kampelyje buvo emaliuoti gintaro karoliai, bet kiti tiesiog išbarstyti po kapą, tai arba audeklas buvo jais apsiūtas, arba švystelėjo dovanų tų karoliukų. Jų dažnai randama prie kaukolės, įrištų į plaukus, kitąkart - karoliuką, pakabintą prie ietigalio; matyt, kaip amuletą.

Gintarą naudojo medicinoje, pakaitintą dėjo ką tik gimusiam prie širdelės, ir kai dygo dantukai, pailgą gintaro gabalą duodavo pagraužti.

Klaipėdoj vis tie vėlyvieji viduramžiai, o ilgitės IX - XIII amžių...

Statybų mieste ir užsakymų kasinėt tik daugėja, bet galima pasiieškoti ir senųjų Vokietijos miestų. Kai nori, viskas įmanoma. Štai kai keliavau, už patį Paryžių man buvo įdomesnė Prancūzijos provincija, trogloditų (pirmykščių urvinių žmonių) kaimai, Luaros slėnio viduramžių pilis...

Kaip manot, kokie buvo viduramžių žmonės?

Įsivaizduokit žiemą Žardės gyvenvietėje - šalta, o namai vytelėm išpinti ir moliu apdrėbti... Kiekvienam kape randam po miniatiūrinį puodelį, išdegtą paskubom, laidotuvėms, smiltainio arba gintarinį verpstuką - matyti, tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Žmonės tamsesnių pažiūrų, nehigieniški. Atliekas šveisdavo pro langą. Dėl to ir kultūriniai sluoksniai tokie turtingi. Maras, cholera ėjo su dalgiu per miestus... Nei skiepų, nei antibiotikų.

O riteriai, kitoks garbės supratimas nei šiandien?..

Taigi jų darbas toks buvo! Na, įsivaizduokit, kad tėvonijoj auga penki sūnai, reikia padalyti žemę ir kitą turtą. Kam nieko nelikdavo - tam kryžiaus žygis ir damos garbės gynimas...

O kaip jūs, šiuolaikinė moteris, šluostinėdama senienas, atradote savo vyrą?

Su vyru mudu - kolegos, tad būdami studentai plovėme koklius tamsiam rūsy... Susibarėm, pasakiau, kad viskas baigta, o tada jis pasipiršo: "Tu gerai pagalvok, bet nesakyk "ne". Ir negalėjau išeiti iš rūsio, kol nepasakiau: "žinoma, taip"...