Raimondas Praleika: "Ir smulkmenose reikėjo drąsos"

Raimondas Praleika nebuvo Klaipėdos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Jam sąjūdinė "veikla" prasidėjo per 1988 m. Jūros šventę, kuomet jis pamatė vyrus, Tiltų g. iškėlusius trispalvę. Matė ir nemažai vyrukų, besisukinėjančių aplinkui. Praleika ten išbuvo gerą pusdienį: jeigu kas būtų "ėmęsis priemonių" jiems "susemti", buvo pasirengęs juos vaduoti.

Netrukus jis pradėjo ieškoti Sąjūdžio buveinės. Pamena, kaip Sąjūdžio aktyvistai eilinėje sueigoje klausinėjo Rimanto Ulevičiaus, kokius sugebėjimus galėtų pritaikyti Sąjūdžio veikloje? Inteligentiškas 7-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytojas pakankamai inteligentiškoje aplinkoje juokais pasakė, kad mokąs muštis. Tai Raimondui Praleikai padarė įspūdį. Žinoma, tokį epizodą Praleika prisiminė šypsodamasis, tačiau yra įsitikinęs, kad kaip tik dėl tokio pareiškimo Uliai ir buvo patikėta organizuoti žaliaraiščius.

Tuo metu Raimondas Praleika dirbo Klaipėdos lokomotyvų depe mašinistu. Kadangi čia dirbo labai mišrus politinėmis pažiūromis kolektyvas, pasišauti įkurti Sąjūdžio grupę reikėjo nemenkos pilietinės drąsos. Jon susibūrė ir lietuviai, ir keli permainoms prijaučiantys kitataučiai.

Tokia buvo taisyklė, kad naujai susikūrusios Sąjūdžio grupės palaiminti turėdavo ateiti jau "stažą" turintys sąjūdininkai. Raimondo Praleikos paprašyti, į depą atėjo Rimantas Ulevičius ir gydytojas Mikulskis. Sąjūdinė veikla depe prasidėjo ir nuo smulkmenų: trispalvės pasiuvimo, Sąjūdžio stendo, šilumvežio žurnalų pildymo lietuviškai, o juk daugelis net lietuvių to nelabai sugebėjo, nes buvo pamiršta lietuviška techninė terminologija.

Nors buvo griežti grafikai, drausmė, bet Raimondas net po nakties darbo puldavo ne miegoti, o eidavo į Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimus, važiuodavo Vilniun kartu su kitais sąjūdininkais išklausyti šventų žodžių, o paskui tarsi Dievo įsakymus skelbti savo kolektyve. Beje, tam irgi reikėjo drąsos. Juk daugelis bendradarbių - vyresni žmonės, tarp jų - ir tėvas. O čia kažkoks pienburnis skelbia "evangeliją"... Tas pienburnis iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo kovo 11-ąją išdrįso ir sovietinį herbą nuo šilumvežio nurauti. Už tai jam netgi kėsintasi baudžiamąją bylą iškelti.
Vienu reikšmingiausių momentų Raimondas Praleika įvardino tą, kai 1990 metų kovo 18-ąją vyko į Panemunę "nubrėžti" Lietuvos sienų. Tai buvo, žinoma, tik simbolinis aktas, nes atvažiavę iš Klaipėdos vyrai riboženklyje vietoje Lietuvos TSR lietuvių ir rusų kalbomis paliko užrašą "Lietuvos R". Beje, apstulbintų rusų kariškių ir saugumo pareigūnų akivaizdoje.

Tuomet Raimondas Praleika jau priklausė Rimanto Ulevičiaus vadovaujamam stipriam, gerai organizuotam žaliaraiščių būriui. Jame buvo ir Stanislovas Pocevičius, Romas Mandravickas, Ričardas Venckus, Romas Gadeikis, Žilvinas Andrikonis, Vytautas Šleinius. Aplink kiekvieną iš jų būrėsi dar po 10-15 vyrų.

Tai jie per mitingus stebėdavo minią, kad nekiltų kokių nors provokacijų ir incidentų. Jie atlikdavo saugos sistemos funkcijas patys to nežinodami. Raimondas Praleika yra įsitikinęs, kad ir dėl jų budrumo Klaipėdoje didesnių incidentų taip ir nekilo. Jie eidavo ir į "Jedinstvos" mitingus. Reikėjo žinoti, ko jedinstvenininkai siekia, ko jie trokšta. Žaliaraiščiai buvo pirmoji realesnė jėga, kuri būtų priešinusis sovietinei prievartai. Iš žaliaraiščių daugelis išaugo į savanorius.

Raimondas Praleika labai šykščiai užsiminė apie 1991 metų sausio įvykius, rugpjūčio pučą, manydamas, kad visas tas istorijas klaipėdiečiai puikiai mena. Visa tai - jau praeitis. Istorija. Kaip ir daugelis mūsų Raimondas Praleika su nostalgija prisiminė Baltijos kelią. Į jį po Lietuvos skautų organizacijos atkūrimo Klaipėdos skautai išvažiavo uniformuoti ir su racijomis. Uniforma žmonėms visuomet daro įspūdį. Be to, susikabinusiems rankomis žmonėms atrodė, kad jie daro per mažai, palyginus su skautais, kurie jiems padėjo rikiuotis, koordinavo kitus atvykėlius iš Klaipėdos. Ir tas nuostabus jausmas, kai ir patys stojo į gyvą žmonių grandinę.

"Sąjūdis buvo ne tik pareiga rinktis į mitingus, padainuoti ar pagiedoti, bet ir darbas. Atsakingas darbas, kurio ėmėsi kiekvienas gal būt pagal savo jėgas. Aš ir mano daugelis bičiulių nebuvome iš tų, kurie veržėmės į tribūnas. Šalia jų taip pat stovėjo dažnai nepastebimi ir iki šiol nepastebėti žmonės", taip "fainą laikotarpį" apibendrino gerai daugeliui klaipėdiečių pažįstamas Raimondas Praleika.