Povilas Gaidys: išmokti būti aktoriais ir žmonėmis

"Mokomasis teatras yra studentų mokomasis poligonas. Režisūros katedros studentai čia įgauna savo pirmuosius sceninius įgūdžius. Kai kurie jų, po studijų pasklidę po miestelius, gal neturės net tokios minimalistinės scenos", - sakė režisierius Povilas Gaidys.

Betgi vaidybos kursas, renkamas anaiptol ne kasmet, o tik šalies teatrų pageidavimu, ruošia profesionalius dramos teatro aktorius, ir dvi pirmos laidos įsiliejo į Klaipėdos dramos teatro erdvę. Šiųmetinė aktorinio kurso laida turėtų dirbti Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio dramos teatruose. Du "trečiokų" pastatyti spektakliai - "Šypsenos" ir "Skrybėlė" - jau bent trisdešimt kartų rodyti Mokomajame teatre, kuris turi itin margą savo fanų auditoriją: jaunimo, "neformalų" ir uostamiesčio intelektualų. Žodžiu, teatro gurmanų, mėgstančių gėrėtis nešlifuotų scenos deimančiukų briaunomis. Dėstytojai sakė, jog kol kas spektaklių metu jokių ekscesų jaunikliams nenutiko, tačiau repeticijų metu, būna, iš to įkarščio ar nerangumo lūžta kaulai, patempiami raumenys ir įskaudinamos sielos.

Žalioj žolėj žalia varlė

"Pas mus ateina jie visai žali, pasišiaušę, gal laikantys save genialiais, bet šito bent jau neparodo, o ir mes pirmuose kursuose juos "nusodiname", kad suprastų esą normalūs žmonės. Turintys pomėgį ir gabumų", - šypsosi dėstytoja Elena Savukynaitė.

"Šis kursas išsiskiria tuo, kad mes juos ilgai kankinom, kad pasirinktų gerą dramaturginę medžiagą, perskaitytų ir tautos dramaturgijos milžinus, ir Dostojevskį, Turgenevą, Čechovą. Gyvenimas lekia, materialiai gerėja, ir sąmonė kinta, tad netolima sovietų imperijos praeitis, mums tokia skaudi, artima, jiems yra visiškai nesuprantama", - sakė Povilas Gaidys. Tačiau jaunoji karta yra šviesesnė, tvirtesnė, inteligentiškesnė ir emocinis intelektas labiau išlavintas.

"Gal jaunimo laisvė yra kiek bravūriška, bet mūsų kursas - geras, nuoširdus, padorus, net vaikiškai tyraširdis", - negailėjo epitetų abu pedagogai. Pastebėjo, kad norėdami užsidirbti mokslams pinigėlių, jaunikliai jų atsiklausia, ar verta dirbt reklamos srityje (juk jie vis dėlto - aktoriai!), ir žiūri, kad tie užklasiniai užsiėmimai nepažeistų jų moralinių nuostatų. Kai bohema rūko žolytę, aktoriukams svarbesnis yra Teatras. "Ir mes stengiamės neleisti jiems susipurvinti, apsinešti nihilizmo ar cinizmo dvasia. Kad jie švenčiau į viską tikėtų", - sakė režisierius, patikinęs, kad iš "trečiokų" ne tik išaugs profesionalai, bet gal kai kurie ir turi tą dievišką kūrėjo kibirkštėlę.

Beje, nors į kursą buvo specialiai atrinkta daugiau studentų - nubyrėjimui, neiškrito nė vienas. Beviltiškų nebuvę, o per pusmetį daug kas keičiasi - "nupuolę" iškyla į avangardą, o artistiškiausi "nupuola" pakopa žemiau.

Numarinti ego

Septyniolikai jaunųjų aktorių pasiūlėme intymesniam pokalbiui atrinkti keletą bičiulių: kurso mąstytoją ir plevėsą, femme fatale ir blondinę, ir pajacą...

Liudas Vyšniauskas: "Ar pasirinkai matematiką, ar ką, bet kokios studijos subrandina. Mes nesame paženklinti kokia stigma, bet skiriamės nuo kitų studentų, kad pasirinkome aktorystę. Kas iš mūsų bus, dar neaišku, bet man būtų garbė būti net geru provincijos komediantu. Klaipėda nėra supermiestas, bet Kantas kūrė provincijoje, ir Napoleonas gyveno, ištremtas į salą. Yra tik vidinė provincija, vidinė tremtis. Ir talentingam menininkui svarbu ne koketuoti su publika, o kalbėti apie egzistencinius klausimus. Ir verta savyje numarint mažytį ego kirminėlį, nes aktorius - savotiškas atpirkėjas, kuris scenoje kenčia už kitus. Kol apsivalo."

Mėlynumas dangaus

Donatas Švirėnas: "Nežinau iš tikrųjų, negaliu dar įkainoti, ką man davė keleri studijų metai, bet kad subrendau dvasiškai - tai jau tikrai. Jie visiškai pakeitė mano gyvenimą, apvertė aukštyn kojom. Vaidyba - tai gyvenimo stebėjimas; per save perleidęs daugybę patirčių, tampi analitiškesnis. Apie save daug sužinai, protingesnius sprendimus priimi. Gal tapau žmonėms tolerantiškesnis, atjautesnis, išmokau į visus gyvenimo reiškinius žiūrėti su humoru. Esu laisvesnis, na, tiesiog akyse - mėlynumas dangaus..."

Daug gyvenimų - vienam

Simona Šakinytė: "Turbūt į aktorystę reikia žiūrėt ne tik kaip į amatą, bet ir kaip į misiją. Niekada nežiūrėjau į ją kaip į darbą, tai nuo mažens buvo mano svajonė. Žinoma baisu, jeigu tektų būti antraplane aktore; norisi pasižymėti, išsiskirti. Tam - atsidavimas ir darbas, sakyčiau - pašaukimas. Na, nejaučiu "nešanti talento kryžių", bet vardan repeticijų tenka atsisakyt ir savo asmeninio gyvenimo. Mažiau pasimatymų - daugiau repeticijų, energijos, pastangų, ir pati patyriau neprastą rezultatą. Toli man dar iki sceninio katarsio, bet aš tikiuosi visokių vaidmenų, nebūtinai fatališkos moters. Iki šiol man dažniausiai mūsų spektakliuose teko vaidinti vaikučius, bet norėčiau suvaidint ir storą negražią bobą, ir juokingą senutę. Vaidindamas gali daug gyvenimų išgyventi..."

Šlovė - tik paviršius

Monika Vaičiulytė: "Sužinojom daugiau, nei pirmą kartą įžengę į teatrą, nes I-II kursuose vaidindavom auditorijose, kur pažinome vaidybos principus, paragavome stiprios dramaturgijos. Mokomasis teatras yra erdvė, kurioje skleidžiamės, tampame kažkuo kitu. Nemanau, kad šiuolaikis jaunimas ieško lengvo gyvenimo, bet jei kalbu apie save, kodėl pasirinkau aktorystę, - tai ji man nebuvo jaunatviškas maištas. Buvo pasakymų, kad yra perspektyvesnių profesijų, bet mano perspektyva - ką aš patiriu, kas būsiu, ir yra tai, apie ką svajojau. Kai kasdien einu į paskaitas, nebijau užmigt iš nuobodumo, ar kad "nebūsiu čia" - ir tai, ką gaunu, man yra didžiausias neiššvaistomas atlygis ir dovana.

Klausiat, ar matau save vizijoje kaip garsią artistę? Tai paviršutiniška. Norėčiau ko nors pasiekti ne dėl tuštybės ar laikino triumfo - dėl to, kad mano gyvenimas būtų prasmingas."

Šuolis į kitą pievą

Viačeslavas Mickevičius: "Kodėl mane vadina vėjo pamušalu? Plaukai plevėsuoja, o akys žibuoklinės todėl, kad buvo grimo paskaita, ir prižiro pudros dulkių, šluosčiau servetėle. Kiekvienas iš septyniolikos esam tokie skirtingi, kad jeigu gatvėje išbarstytum, žmonės nepatikėtų, kad mus kas sieja. Nors kartais pasipykstam, nugali bičiulystė ir idėja. O jei klausiat apie dėstytojus, tai P. Gaidys ir E. Savukynaitė - nepaneigiami autoritetai, tą parodė pats gyvenimas, kiekvienam jie davė daug ir po lygiai. Jų kūrybinis bagažas - per 80 spektaklių, darė įspūdį, bet jie išmokė mus kitom akim žiūrėt į kiekvieną dieną. Ir žmonėmis mus padarė, ir artistais. Aktorystė priartino gyvenimą kitu kampu, iš visų pusių, ir kartais norisi rėkti: "Gyvenimas yra gražus!" Nors scenoje turi jį parodyt dar kitokį.

Beje, pirmame kurse pradėjome dirbti nuo etiudų apie gyvūnus: įdomu, kad kuris kurį pasirinko, toks ir liko. Tarkime, aš esu "arkliško" charakterio, o be to, atšuoliavau iš Trakų į visai kitą pievą, ir, tikiuosi, pakeliu naujus patyrimus. Ir mane tai "veža". Dar ne viską iš manęs išsunkė, reikia atrast raktelį, kaip atidaryt kažkokius laukus, kad sieloj vyktų gaivališkesni reiškiniai. Mes dar tik ant Teatro slenksčio.

O, ne, ką jūs kalbat, teatras nemiršta, gal tik įgauna kitą formą, spalvas, kvapus, ir šiuolaikinis žiūrovas nėra beformė masė, jam negalima pataikaut, bet privalu pasakyt, ką nori, kad ir moralą. Priversti mąstyti, kad iš teatro išeitų pasikeitęs. Jeigu ne, tai kad smagiai praleistų laiką ir nesigailėtų."