Piotras Ivankovas: "Į ringą - tarsi į nežinomybę"

- M. Rožalskis yra itin stiprus sportininkas, profesionalas. Man nesėkmingą dvikovos pabaigą manau lėmė ir tai, jog jis už mane yra 30 kilogramų sunkesnis.

Savo kovą man pačiam įvertinti itin sunku. Gal ne viskas pasisekė, tačiau stengiausi ir padariau, ką galėjau.

Išties, į ringą bijojau eiti dėl milžiniškos atsakomybės. Norėjau pateisinti gerbėjų pasitikėjimą ir žūtbūt laimėti šią dvikovą. Tačiau nugalėjo stipriausias.

- Ar šis pralaimėjimas nepalaužė Jūsų sportinės dvasios bei ateityje besulauksime panašių kovų?

- Be abejo, pastaroji dvikova privertė susimastyti, ar verta kovoti su už mane daug sunkesniais sportininkais. Mat nėra nieko svarbesnio nei sveikata.

Tačiau vien "Ringo riterių" klubo šūkis - "Garbė nugalėti stipresnį" - verčia nepasiduoti bei ieškoti stipresnių varžovų.

Na pažiūrėsim, šiandien tikrai nereikėtų spėlioti. Žinau tik tiek, kad nepaisant priešininko sugebėjimų, visada stengsiuos laimėti.

- Tai kas bus kitas Jūsų varžovas? Gal dar kartą ringe susitiksit su M. Rožalskiu?

- Bent jau du mėnesius tikrai nesiruošiu kovoti. Reikia atgauti jėgas ir fizinę formą. Kovai su M. Rožalskiu ruošiausi du mėnesius, o per pačią dvikovą atidaviau visas savo jėgas. Šiandien nesinori nieko.

Galbūt po metų ar pusantrų ryžčiausi ringe dar kartą susitikti su šiuo Lenkijos sportininku. Bet tikrai ne anksčiau. Be abejo, prieš antrąsyk priimdamas jo iššūkį gerai pagalvočiau. Sveikata svarbesnė už norą siekti revanšo.

- Ar baimė patirti rimtą traumą neskatina palikti ringo?

- Laimei, iki šiol patirta rimčiausia trauma - sulaužyta nosis. Dėl savo sveikatos bijai kiekvieną kartą eidamas į dvikovą, tačiau palikti ringą bent jau kol kas tikrai neketinu.

Tiesa, būtent dėl šios priežasties kovos dažnai tampa įdomesnėmis ir azartiškesnėmis. Niekada nežinosi, kuris išėjimas į ringą tau gali būti paskutinis. Tačiau ši nežinomybė dvikovų metu tau tik suteikiau dar daugiau jėgų ir noro kovoti.

- Savo tolesnį gyvenimą taip pat siejate su kikboksu?

- Bijodamas po sunkios traumos likti be nieko, neketinu siekti vien tik sportinių aukštumų.

Kikboksu "Ringo riterių" klube užsiimu nuo 1996 metų. Nors pradžia ir buvo sunki, tačiau nė kiek nesigailiu pasirinkęs šį gyvenimo kelią. Tad gyvenimą sieti su kikboksu ketinu ir toliau. Norisi tapti profesionaliu sportininku bei kovoti profesionalų ringe.

Tačiau turiu ir kitą svajonę - Sankt Peterburge įgyti trenerio specialybę, suburti komandą ir išauginti savus čempionus. Na, bet viskas priklauso nuo likimo posūkių.

- Žadate palikti Klaipėdą?

- Klaipėdoje gyvenu tik apie 10-11 metų. Aš gimiau Gruzijoje, Tbilisyje. Mano tėvas buvo karininkas, tad mūsų šeima buvo priversta nuolat keliauti, kol galų gale neatvykome į Klaipėdą.

Šį miestą itin pamėgau, todėl jei vis dėlto tektų studijuoti Sankt Peterburge ir Lietuvą palikti, atgal tikrai sugrįžčiau.

- Ką veikiate be kasdienių treniruočių?

- Šiuo metu treniruojusi 6 kartus per savaitę, kiekvienai treniruotei skirdamas po valandą.

Tiesa, norėdamas pasiekti daug geresnių rezultatų daugiau laiko privalau skirti ir treniruotėms. Tačiau šiandien užsiimti vien tik sportu negaliu. Privalau dirbti sporto klube administratoriumi, kad galėčiau išgyventi.

Sovietiniais metais gabūs sportininkai gyvendavo specialiose stovyklose. Šiandien valstybė, bent jau kikboksui, nerodo beveik jokio dėmesio ir neskiria finansavimo.

Džiugu, kad atsiranda tokių žmonių kaip Antanas Bosas, vertinančių ir remiančių šią sporto šaką. Reikia tikėtis, kad jų bus dar daugiau.

- Sklando kalbos, kad Antanas Bosas pagrindinį metų dvikovos prizą įsteigė tik tikėdamasis, kad šie pinigai atiteks Jums. Ar tiesa?

- Šios kalbos tėra tik gandai. Šie 20 tūkst. litų buvo skirti stipriausiam sportininkui, o ne man. A. Bosas išties yra didžiulis kikbokso gerbėjas ir rėmėjas. Jis remia ne mane, o šį sportą.

Buvo galimybė šios pinigus laimėti man, tačiau aš ja nepasinaudoju.

- Treniruotės, darbas sporto klube, ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

- Randu laiko tiek darbui, tiek sportui, tiek ir savo mylimai merginai Aniai, su kuria kartu mes jau pusantrų metų.

Ji visada mane palaiko, suteikia įkvėpimo ir dar didesnio noro nugalėti ringe. Aniai stebint kovas, mane užplūsta visai kitos nuotaikos, nei kai jos nėra šalia. Tiesiog jausdamas jos buvimą įgaunu antrą kvėpavimą.