Petronėlė Jakubauskienė: maitinanti Dievo vaikus

Labiausiai poniai Petronėlei gaila suvargusių, degtine sielvartą ir skurdą malšinančių senučių, iš kurių paskutinę kapeikėlę suaugę vaikai atima. Kai kurioms jau ir protelis pasilpęs, nebežino, kur jų namai, o gal jų ir nebeturi. Paklausta, kodėl padeda vargšams, 75-erių Petronėlė sako: "Pasiaukojau, ir viskas. Kas vietoje manęs valgydintų? Ieškojau jaunų savanorių, nesutiko mane pakeisti."

Moteris gyrė Šv. Kazimiero bažnyčios kunigą Romualdą Valavičių, kuris savo pinigus moka už valgyklėlės elektrą ir šildymą, moka meistrams, kai sugriūva viryklė.

Visko yra buvę, iš tokios minios valgytojų pasitaikė žmonių, norinčių įskaudinti Petronėlę, sakančių, kad ji tik kiaulėms paplavas tinkanti virti. O kiti atsidėkoja, rankas išbučiuoja: "Tris dienas buvau nevalgęs, duonos trupinio burnoj neturėjau". Neturintys kur prisiglausti turi pralaukti šventadienį alkani, nes labdaros valgykla įstengia pamaitinti tik pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.

Moteris jau septynetą metų yra našlė, jaunystėje dirbo Aklųjų kombinate pakuotoja, mokė akluosius visokių darbelių, atstojo jiems dienos šviesą. Laisvalaikiu audė ir verpė. Ir dar buvo kviečiama šeimininkauti vestuvėse; gal pusšimtyje jų visokius valgius ruošė, kepė tortus.

"Man gera būti tarp žmonių", - sakė Petronėlė.