Petras Lapė: "Vedžiau gražiausią moterį mieste"

Įėjęs į didelį, per 100 kvadratinių metrų, architekto butą, jautiesi lyg muziejuje - ant sienų iškabinti apdovanojimai, garbės raštai, portretai mena ilgą ir turtingą įvykių gyvenimą. Tačiau darbo kambaryje - be krūvos knygų, eskizų, piešinių, vis dar stovi svarbiausias architekto atributas - braižymo lenta. "O ką jūs galvojat? Aš jau niekam tikęs? - žvaliai akimis sumirksi ponas Petras. - Projektuoju savo anūkams namą. Auga du berniukai: jiems reikia duoti ne tik erdvės, bet ir gamtos, darbo galiausiai... Asfalto vaikų antrasis gyvenimo etapas - narkotikai, o toliau kas? Neaišku", - surimtėja.

Kodėl Jūs, suprojektavęs šitiek namų, gyvenate bute?

Suprojektuoti namą nėra sunku - problemiška jį pastatyti. Dabar namelis šeimai gyventi kainuoja apie milijoną litų. Reikia turėti pinigų. Aš jau 25 metus pensininkas. Tiesa, darbas man niekada nebuvo sunkus. Dirbau ir Smetonos laikais, ir "prie rusų", dirbu ir išėjęs į pensiją. Tačiau dabar, paprašytas pažįstamų ar draugų kuo nors pagelbėti, darau tai už dėkui. Aš neimu pinigų, - tvirtai pabrėžia.

Kodėl?

Fui... tie pinigai. Jei reikia padedu, o šiaip aš tuo jau neužsiimu, nors ir inžinieriaus, ir architekto licencijas turiu, - matau, kaip mintimis grįžta į senus laikus.

Žaidė krepšinį su A. M. Brazausku

1950-1956-aisiais mes gi su ponu A. M. Brazausku mokėmės Kauno politechnikos institute. Jis studijavo hidrotechniką. Aš - architektūrą ir inžineriją.

O jūs bendravote?

Bendravimas toks būdavo... Susitikdavom fakultetų krepšinio varžybose. Jis žaidė už hidrotechniką, aš - už statybą. Taip ir stumdydavomės aikštelėje, - šypsosi. - Mano rankos, klausykit, 3 centimetrais ilgesnės nei normalaus žmogaus.

Aš tuomet dar buvau įsitaisęs dirbti fabrike - guminės avalynės cecho meistro pavaduotoju naktinėje pamainoje. Galite įsivaizduoti, koks gyvenimėlis buvo. Paskaitų po vienuolika valandų būdavo. Eidavau iš fabriko namo ir pabusdavau apsikabinęs stulpą. Atsimerkdavau, apeidavau apie jį ir vėl miegodamas eidavau namo. Tuomet gyvenau pas fabriko darbininkus Vilijampolėje - turėjau kambarį. Tačiau jis net žiemą buvo nekūrenamas, todėl guldavausi su paltu, o "užsiklodavau" braižymo lenta... Ketvirtą ryto grįžęs, aštuntą keldavausi, nes devintą reikėjo būti paskaitose.

Kodėl taip vargote?

Mano tėvas mirė man vos įstojus studijuoti. Pateko į avariją. Jam buvo sulaužytas nugarkaulis.

Kokia buvo jūsų vaikystė?

Vaikystė buvo labai "faina". Gimiau pas senelę užkrosny, Veiviržėnuose. Per vidurį sodo tekėjo upė Veivirža. Lydekos akį primerkusios žiūrėdavo, kai eidavau palei krantą... Mano tėvas buvo dvarininkas. Turėjo dvarą prie Agluonėnų. Deja, kai man sukako šešeri, buvo priverstas išvažiuoti į Kauną. Jis liudijo Naumano ir Zaso byloje, todėl Seimo narys Kuršaitis tėvui patarė dingti iš Klaipėdos krašto, nes vokiečiai galėjo jį nušauti. O kas gi norėjo mirti...

Taigi tėvas, dvarą palikęs vietiniam ūkvedžiui, iš dvarininko Kaune tapo padieniu darbininku. Visa mano šeima tuomet miegojo ant grindų, neturėjome net lovų. Taip ir prasidėjo gyvenimas.

Žaidė futbolą su Valdu Adamkumi

Kaune mane septynmetį priėmė tik į parengiamąjį, puspirmį, skyrių. "Tas iš kaimo atvažiavęs gi dar nieko nesupranta", - kažkas tuomet pasakė. Toje šešių klasių Jablonskio vardo mokykloje mokėmės kartu su Valdemaru Adamkevičiumi, - juk žinot, kad tuomet tokia buvo mūsų prezidento pavardė? - pakelia antakius. - Jam tada buvo devyneri, man dvylika metų. Prisimenu, kai žaisdavom futbolą per didžiąją pertrauką, tai kamuolį ne visada jam duodavom. Žinot - vaikai... Mes gi jau buvom šeštokai, o jis tik trečiokas, - nusišypso.

Lietuvių kalbą dėstė Salomėja Nėris

Mokantis gimnazijoje, mano lietuvių kalbos mokytoja buvo poetė Salomėja Nėris. Aš ją ir dabar matau lygiai taip pat, kaip ji atrodė 1940 m. Galėčiau ją tiksliai nupiešti: atkartoti suknelės spalvas, jos į kuodą susuktus plaukus. Atsimenu, ji užrašydavo temą lentoje ir likusį pamokos laiką prastovėdavo prie lango. Simpatiška, tvarkinga moteris buvo. Jos istoriją žinote, - liūdnai nusišypso.

Idėja gimė 1969 m.

1956 m. baigęs architektūros studijas, Petras Lapė buvo paskirtas dirbti Klaipėdoje, ir tik dėl to, jog penktame kurse jau buvo spėjęs susituokti su klaipėdiete - pirmąja savo žmona. "Galėjau būti išgrūstas dirbti į Sąjungą, nes ten architektų trūko, o pas mus, jūs galit įsivaizduoti, kur spjausi - ten ant architekto pataikysi."

Kalbėdamas apie Jūrų muziejų-akvariumą, P. Lapė prisimena, jog tai, kur turėtų būti pastatytas muziejus, jiedu su tuometiniu Klaipėdos miesto vadovu Alfonsu Žaliu nusprendė išėję iš restorano į lauką atsivėdinti (restorane buvo perdegęs ventiliacijos variklis).

Ponas Petras pasakoja, jog Alfonsas Žalys tada paklausęs jo, ar jis girdėjęs, kad akvariumą galvojama statyti Palangoje. "Na, sakau, vasarą į Palangą gal ir suvažiuoja apie 300 tūkst. žmonių, tačiau žiemą ten nieko nebus. Reiktų, sakau, pasižiūrėti tą Kopgalio švedų tvirtovę. Prieš II Pasaulinį karą joje buvo uosto darbininkų šeimų būstai, o hitlerininkams susprogdinus tvirtovės redutą, pokario vaikai jame ieškodavo šovinių."

1969 m. gimusi idėja vietoje tvirtovės įrengti Jūrų muziejų-akvariumą buvo įgyvendinta. 10 metų jį projektavęs architektas Petras Lapė pasakoja, kad 1979 m. tvirtovė virto muziejumi. Delfinariumo technologijos projektas - taip pat žymiojo architekto darbas. "500 lapų brėžinių reikėjo padaryti."

Ir apie meilę

Petras Lapė pirmąkart vedė 31-erių. "Ji dėstė anglų kalbą. Buvo 10 metų jaunesnė už mane. Mirė vos 33 metų... nuo vėžio... Du vaikai liko."

O kur dabar jūsų vaikai?

Dukra mirė nuo meningito, o sūnus gyvena Vilniuje.

Kaip susipažinote su dabartine savo žmona?

Su Asta susipažinau 1965 m. - tada jau buvau miesto Statybos ir projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas. Be to, dirbau dėstytoju Kauno politechnikos institute, vakariniame skyriuje. Na, o ten mokėsi tokia studentė... - prityla, - Asta Bernotaitė. Aš buvau jos diplominio darbo vadovas. Beje, buvau ir pono V. Greičiūno darbo vadovas.

O kur tais laikais eidavote į pasimatymus?

Visaip būdavo, - juokiasi. - Asta ateidavo pas mane į butą - į konsultacijas. Viskas tvarkoj. Eidavom į restoranus. Aš turėjau katerį. Išplaukdavom žvejoti. Kur mes tik nebuvom... Ir su palapinėm... bet viskas būdavo džentelmeniškai.

Žodžiu, ne taip, kaip šiais laikais...

Fui... visiškai ne tas galvoje buvo. Aš visą gyvenimą buvau džentelmenas, ir tik damos reikalas, kada ji nuspręs...

Merginote gerokai jaunesnę...

Man tuomet buvo 40. Aš jau buvau subrendęs berniukas. Be to, buvau idealistas ir vedžiau iš meilės. Tik šiais laikais "ženijasi iš biznio". Tiesa, vesdamas žinojau, kad bus problemų, - šypsosi.

Kodėl?

Todėl, kad ji buvo 18 metų jaunesnė, o be to, tuomet - gražiausia moteris mieste. Konkurentų buvo iki kaklo. Pradėjo man tie keršyti. Siaubas. V. Greičiūnas taip pat apie Astą sparną rėžė...

Įsivaizduoju, kaip pavyduliavote...

Aš esu fatalistas. Jeigu bus lemta - tai niekas sukliudyti nepajėgs. Ji graži moteris buvo. Liekna. Plaukai blizgantys juodi. Dabar va pradėjo juos deginti, dažyti, raityti... Būtų ir šiandien dar jie gražūs...