Paulius Jurčys: "Tik išvykęs supranti, kokia graži Lietuva"

"Viskas vyko pamažu ir tarsi savaime, - paklaustas, kaip atsidūrė Japonijoje, atsakė Paulius. - Dar studijuodamas Vilniuje aplankiau nemažai šalių, o vėliau norėjau save išbandyti naujose srityse. Po antrojo kurso pagal "Erasmus" programą išvykau tęsti studijų į Vokietiją, vėliau į Japoniją. Japonijoje esu jau ketverius metus.

Apie japonų kalbos žinias stengiuosi kalbėti itin atsargiai. Japonų kalba buvo ir tebėra Nr. 2 prioritetų sąraše, nes pirmenybę turėjau teikti disertacijai ir mokslams. Taigi nebevartoju tokių frazių kaip "puikus užsienio kalbos mokėjimas", nes kur ta puikaus mokėjimo riba? Kalba neatsiejama nuo kultūros ir skirtingų dialektų, ypač Japonijoje. Be to, pradėjęs krimsti hieroglifus, supratau, kaip lengva buvo mokytis Europos kalbų!"

Kas lėmė pasirinkimą studijuoti teisę?

KALIGRAFIJOS pamoka.

Geresni nei tikėjausi gimnazijos baigimo balai ir artimųjų patarimai. Jei rimtai, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol supratau, apie ką dėstytojai kalba...

Ar nekankina gimtosios Klaipėdos ilgesys?

Žinoma, pasiilgstu artimųjų ir namų, bet žinau, kad galiu bet kada parvažiuoti. Įdomiausia tai, kad būtent išvykęs supratau, kokia graži mūsų Lietuva. Retkarčiais tenka dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir pasakoti apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir maistą. Japonams taip pat labai malonu išgirsti apie Čiunę Sugiharą (Chi'une Sugihara) ir tai, kad japonų kalba skamba panašiai kaip lietuvių (abi kalbos turi daug panašių garsų, pavyzdžiui, ka ki ku ke ko ir panašiai).

Ką japonai žino apie Lietuvą?

Apie mus jie žino kaip vieną iš valstybių prie Baltijos jūros (Baruto sangoku), yra girdėję apie pokario okupaciją bei imperatoriaus vizitą 2007 metais. Beje, kartu su japonais bumbsename krepšinio kamuolį, taigi komandos draugai žino ir apie Lietuvos krepšinio tradicijas.

TORII - vartai į Miyadžimos šventyklą.

Kaip dabar laikosi nuniokota Japonija?

Labiausiai nukentėjo Japonijos šiaurės rytų pakrantė. Pietuose esančioje Kiušiu saloje apie žemės drebėjimą sužinojome per TV. Nuniokotose vietovėse padėtis išties sudėtinga ir kelia nerimą. Žmonės neteko artimųjų, namų,taip pat ir saugotų meno vertybių. Su draugais kalbame apie tai, kokie nuostoliai būtų patirti, jei toks žemės drebėjimas ir cunamis būtų kilęs kurioje nors kitoje Azijos valstybėje. Juk nuostoliai būtų gerokai didesni.

Apie situacijos rimtumą galima buvo spręsti ir iš tiesiogiai transliuotos imperatoriaus kalbos (imperatorius viešumoje pasirodo labai retai). Meldžiamės, kad Fukušimos elektrinės problemos būtų netrukus išspręstos. Japonija tokio pobūdžio nelaimėms buvo gerai pasiruošusi, o pagrindinis iššūkis po šio žemės drebėjimo yra susijęs su logistika ir būtiniausių reikmenų pristatymu į nuniokotus regionus. Tarp būtiniausių reikmenų - maistas, šilti drabužiai, dantų šepetukai ir tualetinis popierius.

Po žemės drebėjimo teko atsakyti į daug žinučių, kuriose artimieji klausė, kuo galima būtų padėti Japonijai. Viena iš galimybių - aukoti lėšas Japonijooje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms.

Ar dažnai matote artimuosius?

TETSUGAKU no michi (Filosofijos takelis) Kyoto mieste.

Keletą kartų per savaitę per "skaipą". Kartą per metus grįžtu į Lietuvą. Be to, giminaičiai ir bičiuliai kartais atvažiuoja aplankyti manęs Japonijoje.

Kaip japoniškos virtuvės fone jums dabar atrodo mūsų maistas?

Žinoma, cepelinų ir kitų lietuviškų skanėstų pasiilgstu. Tokie produktai kaip varškė ar grietinė yra tikra egzotika Japonijoje. Lietuviai tikriausiai nustebs sužinoję, jog japonai pieną pradėjo vartoti tik po Antrojo pasaulinio karo. Prieš keletą metų vienas lietuvis Japonijoje turėjo kepyklėlę ir kurį laiką pardavinėjo šakočius, kuriais stengiausi pavaišinti ir savo japonus draugus.

Vienas iš dalykų, kuriuo japonai skiriasi nuo lietuvių, yra požiūris į maistą. Geriausios kokybės maisto produktus japonai tiekia vietos rinkai ir restoranams. O štai geriausios kokybės lietuviškos maisto prekės iškeliauja į užsienį...

Su kokiais barjerais susiduriate Japonijoje?

Kiekvienoje valstybėje užsieniečiams tenka susidurti su įvairiais administraciniais sunkumais. Tačiau juk yra toks posakis, kad Romoje reikia elgtis kaip dera romėnams.

HARADŽIUKU. Tokijus.

Na, bet kartais atrodo, kad užsieniečiai Japonijoje nėra visaverčiai visuomenės nariai. Tačiau taip pat yra ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje.

Atvykus į Japoniją kelių savaičių kelionei galima susidaryti šiek tiek kitokį vaizdą nei pagyvenus šioje šalyje ilgėliau. Stengiuosi stebėti ir suprasti, kaip funkcionuoja valstybės institucijos. Tai padeda išvengti nesusipratimų.

Kas labiausiai stebina šioje šalyje?

Norėčiau paminėti tris dalykus. Pirma - žmonių mandagumas ir nuolankumas. Gatvėse pasiklydusiam turistui japonas ne tik pirštu pabaksnos kur eiti, tačiau ir palydės. Valstybės institucijose, parduotuvėse, restoranuose aptarnavimas malonus. Taip pat ir šeimose vaikai nepaprastai gerbia savo tėvus ir artimuosius. Sakoma, kad tai budizmo įtaka.

LĖLĖS Avašimos šventykloje.

Antras dalykas, nepaliaujantis stebinti, - švara. Viskas tiesiog blizga, nors miestų gatvėse nėra šiukšlinių. Šiukšles, plastikinius maišelius ir kitką japonai parsineša rankinėse namo ir surūšiuoja perdirbti.

Vaikštant miestų gatvėmis dėmesį atkreipia detalės - japonai daug dėmesio skiria smulkiems elementams juos supančioje aplinkoje (architektūroje, dizaine). Kartais pagalvoju, kad tai atspindi japonų charakterį: viską daryti ne paprasčiausiu, lengviausiu būdu, tačiau taip, kad būtų kuo geresnis rezultatas.

Su kuo bičiuliaujatės? Ar Fukuokoje esti daugiau lietuvių, ar su jais palaikote ryšius?

Japonijoje yra apie 150 lietuvių, tačiau mes gyvename labai skirtinguose kampeliuose, taigi susirinkimuose, kurie dažniausiai vyksta Tokijuje esančioje Lietuvos ambasadoje, dalyvauja nedaugelis. Tačiau veikia Japonijos lietuvių organizacija.

GINZA rajonas Tokijuje naktį.

Mano draugų ratas spalvingas: žmonės iš visų žemynų, kultūrų, religijų. Dažniausiai kalbamės anglų arba japonų kalbomis. Kartais būna kultūrinių nesusipratimų, tačiau juos greitai pavyksta išspręsti. Kultūrų skirtumai tik paįvairina bendravimą.

Ar kataklizmams Japonijoje ruošiami ne tik vietiniai, bet ir čia apsistoję atvykėliai?

Tikriausiai matėte per naujienas, kaip ramiai japonai reagavo į tuos žemės drebėjimo padarinius. Neįtikima, ar ne? Taip, tiesa, japonai nuo mažens mokomi, kaip apsisaugoti nuo gamtos nelaimių. O žemės drebėjimų Japonijoje tikrai netrūksta. Gal todėl žmonių ir gamtos santykis Japonijoje glaudesnis, daugiau pagarbos ir dėmesio miškams bei vandenynams.

Su kuo siejate savo ateitį?

Žinoma, su Lietuva. Tik dar nežinau, kada parvažiuosiu...

ŠVENTIKO apavas šintoistų šventykloje.