Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė bankininkystę bei didelę šeimą, ir studijavo skulptūrą bei tapybą, apsigyveno Polinezijos salose. Turbūt nežinome dailininko, kuris tapo bankininku. Tačiau yra žmonių, kardinaliai pakeitusių savo profesiją, asmenybę ir gyvenimo būdą. Dailės akademijos absolventės mokosi siūti ir sukirpti drabužius, pianistas pasuka į kulinariją, balerina studijuoja aukštąją matematiką. Pasidomėjome, ar tik todėl, kad nori turėti patikimą amatą ir pragyvenimo šaltinį? Ką praranda tie, kurie iki gyvos galvos į darbą eina kaip į giljotiną?

Mokykloje atletišką klaipėdietį šokėją Petrą Lisauską kūno kultūros mokytojas išmokė mėtyti kūjį, jis tapo Lietuvos jaunučių čempionu. Tačiau sportininko karjerą pakeitė architektūros studijos.

"Įstojau į architektūrą, nes mano tėtis - architektas. Aš ne studijavau, o studentavau, motyvacijos nebuvo. Tuomet jeigu baigęs mokyklos kur nors neįstojai, būdavai smerkiamas. O civilizuotose šalyse jaunimas neskuba stoti į universitetus", - sakė Petras.

Metęs studijas kurį laiką buvo laisvo oro direktorius, bet visi aplinkui sakė, kad Dievas jam atseikėjo šarmo, tik į aktorinį ir reikia stoti. O tada Muzikos ir teatro akademijoje rinko aktorių ir šiuolaikinio šokio šokėjų kursą. Prie baleto lazdos pastatytas aptukęs vaikinas net neįsivaizdavo, kas tai yra šokis, o kūno raumenys "šaukė iš skausmo". Pusantrų metų nesupratęs, ką veikia, Petras pagaliau pajuto norą siekti rezultatų, augti kaip profesionalas, tada ir ėmė dalyvauti tarptautiniuose šokio projektuose.

"Šokis man suteikė subtilumo; kiekviename vyre yra romantikas, ne žliumbikas, ir šokis davė drąsos to neslėpti. Tebesu "spinta" ir filmų režisieriai kviečia vaidinti žmogžudį ar snukdaužį. O šokis - tai ne tik plastika, lankstumas, bet ir ištvermės pratimai, nes kai improvizuoji 10 minučių, jautiesi kaip gerą maratoną nubėgęs. Savo kūną gerbi kaip instrumentą, todėl atsirado sveika gyvensena, ambicijos, emocinė išraiška, prasiplėtė asmenybės akiratis", - sakė šokėjas.

Jis patikino, kad menininkas gali uždirbti pinigų, nors, beje, kartą buvo susiradęs sodininko darbą Švedijoje.

Logika ir spontaniškumas

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistę Ingą Briazkalovaitę galima pasakyti, jog ji iš tų merginų, kurios, sutikusios drakoną, nori būti jam pora arba jį išdarinėti ir parašyti mokslinį darbą. Ko gero, Inga vienintelė balerina Lietuvoje, baigusi mechanikos inžinerijos studijas.

"Nesižavėjau pūstais sijonėliais, ir nesu iš tų balerinų, kurios verkšlena, kad serga anoreksija. Ja serga bankininkės ir bibliotekininkės. Kai mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje, "užkabino" tikslieji mokslai, ir dešimtukas per valstybinį matematikos egzaminą garantavo nemokamas studijas KU Mechanikos inžinerijos katedroje. Šokau teatre ir studijavau, įgijau bakalaurą, siūlė siekti magistro laipsnio. Gal ir studijuosiu, kai susilauksiu antro vaiko ir norėsis sėslesnio darbo", - sakė balerina.

Kai pavargdavo kojos, ji naktimis sėsdavo prie brėžinių, projektavo baldus, sprendė loginius uždavinius, ir jausdavosi pakylėta, atsiskyrusi nuo viso pasaulio, tai būdavo atgaiva smegenims. Jai patiko kontrastų lavina; iš tikrųjų ir balete nekenkia tikslus judesių, sukinių apskaičiavimas, kokiu pagreičiu apsisukti aplink savo ašį.

ĮSPŪDŽIAI. Kai nepatiriame įspūdžių, laikas tampa tąsus, o kai jų yra, gyvenimas tampa pilnatviškas ir tarsi ilgesnis, sako psichologas Kęstutis Mykolas Ridikas.

Taisyklės ir ribos

"Mano senelis sakydavo, kad svarbiausia gyvenime tai, kokioje šeimoje gimei, su kuo susituoksi ir kokią profesiją pasirinksi", - sakė klaipėdietis teisininkas Vaidotas Granickas. Jis Socialinių mokslų kolegijoje dėsto darbo teisę. Verčiasi ir privačia advokato praktika, ir gali sau leisti imtis tik įdomiausių bylų. Tačiau dar anksčiau jis baigė režisūros studijas, tad dabar praverčia scenos kalbos pamokos, darbo su auditorija įgūdžiai.

"Būdamas aštuoniolikos ne visada gali apsispręsti, ar savo lėkštėje esi. Greit supratau apsirikęs, mačiau, kad mano gabumai vidutiniai. Tačiau jeigu ką nusprendžiu, einu iki galo, tad baigiau režisūrą.

Teisę pasirinkau ne dėl pragmatizmo. Visam gyvenimui įstrigo Menų fakulteto dėstytojo Zabarausko pamokymas per stojamuosius egzaminus: "Vaikai, negalvokite apie pinigus. Visi čia stojantys gali jų neturėti, bet jeigu būsite geri specialistai, nesvarbu, kokios srities, jūs tų pinigų turėsite." Manau, kad jeigu nebūsi vidutinybė, išgyvensi ir dirbdamas nepelningiausią darbą", - sakė vyras. Jam renginių režisieriaus darbas ne tik nelimpa prie širdies; galvoja, kad jis per menkai įvertinamas, nors yra pragariškas, sunkesnis už daugelį socialinių darbų.

"Aš tikiu transformacijomis, kurios vyksta į priešingą pusę. Kai techninį darbą dirbantis žmogus tampa menininku, tai galbūt yra vidinis apsisprendimas. O tie, kurie nusprendžia iš meninės specialybės pereiti į techninę, dažniausiai būna priversti kokių nors aplinkybių", - sakė Vaidotas.

Surado sielai atgaivą

Kas nutinka, kai veterinarijos gydytoja dirbusi moteris tampa būrėja Taro kortomis, vėliau - hipnoterapeute, paklausėme buvusios klaipėdietės Vilhelminos.

"Aš mylėjau gyvūnus, bet norėjau būti žmonių gydytoja, tik tais laikais labai brangiai kainavo įstojimas į medicinos institutą. Kai jau turėjau privačią veterinaro praktiką, operavau šunis ir kates, dariau cezario pjūvius, kastravau, siuvau žaizdas. Kraujo nebijojau, nebuvo sunku, bet labai nepatiko, kai žmonės dėl savo užgaidos atvesdavo sveikus šunis užmigdyti, nes šie atsibodo. Po poros eutanazijų manyje kažkas apsivertė", - sakė Vilhelmina.

Iš pradžių ji su Taro kortomis būrė kaip mėgėja, paskui ėmė labiau į tai gilintis. Uždirbtus pinigus investavo į meditacijos mokymus pas Indijos, Danijos, Prancūzijos specialistus. Vėliau Amerikoje baigė tarptautinę hipnoterapijos akademiją, įgijo magistro laipsnį.

"Aš planuoju gilinti savo studijas, kad sugebėčiau žmones hipnoze nukelti į praėjusius gyvenimus, kad pamatytų, kokie buvo jų pasiekimai, gabumai, profesijos - juk tai fantastika!" - sakė moteris.

IŠKEITĖ. Arvydas Juozaitis ekonomikos mokslus iškeitė į filosofiją, nors tėvai prieštaravo, nes matė, kad iš filosofijos nepragyvens.

Pianistas, kepantis tortus

Vitalijus Naujavičius 16 metų atidavė muzikai. Baigė pianino specialybės magistrantūrą. Tuomet Statybininkų mokykloje mokėsi kompiuterių įrangos derinimo, šiuo metu Turizmo ir verslo mokykloje mokosi virėjo specialybės. Dirba Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje akompaniatoriumi, yra kraujo donoras, už tai gauna pinigus.

"Man muzika liko svarbi, dainuoju universiteto chore. Tačiau labai patinka gaminti įvairius patiekalus. Gali būti, kad dirbsiu restorane virėju, o vakarais jo lankytojams skambinsiu pianinu", - sakė 27 metų vyras.

Galingesnė jėga

"Žmogus keičia profesiją supratęs, kad pasirinko per siaurą kryptį. Menas yra plati, visą žmogaus būtį, charakterį apimanti jėga, žmogus pajunta, kad gali tarnauti, o visa kita ima atrodyti menka, neverta gyvenimo. Tai suprato ir Gogenas, pradėjo tarnauti vien tik dvasiai, ir už tai sumokėjo savo kainą", - sakė humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Arvydas Juozaitis.

Pokalbininkas sakė jautęs kažką panašaus, kai baigė ekonomikos mokslus, jau tada žinojo, kad jie jam per siauri. Iškeitė juos į filosofiją, nors tėvai prieštaravo, nes matė, kad iš filosofijos nepragyvens.

"Žmogų pavilioja didesnė jėga, ir ji iškelia reikalavimus pasigalynėti su savimi, kas ką įveiks, ir tai iš esmės keičia gyvenimą.

Vienas menininkas sakė, kad mes augame į aukštį, į begalybę, tik vidutinybės stumdosi horizonte. Ir teisingai pasirinktas tarnavimas yra labai svarbus dalykas", - teigia filosofas.

Be įspūdžių užpjauna rutina

"Tėvai gali turėti įtakos renkantis profesiją, kartais žmogui trūksta informacijos, jis mato tik išorinę profesijos pusę, bet nemato kasdienybės", - sakė psichologas Kęstutis Mykolas Ridikas.

Mus užpjauna rutina, pradeda trūkti įspūdžių, ir pasidaro nuobodu. Kai pakeičia profesiją, viskas įdomu, nes neturi įgūdžių, džiugina nauji rezultatai, kol priprantama prie tų dalykų ir vėl prasideda rutina. Būtent todėl psichologai pataria kas penkerius metus keisti darbą ar bent turėti pomėgį.

"Nesiryžtantieji keisti veiklos praranda geras emocijas ir sukaupia blogųjų perteklių. Ir praranda savęs realizavimo galimybę, pasitenkinimą jaustis reikalingu. Dažniausiai einame į darbą kaip į lažą tada, kai mus laiko tik atlyginimas. Tačiau jeigu žmogus yra talentingas ir pajaučia savo tikrąjį pašaukimą, jo niekas nesulaikys - nei patogus gyvenimas, nei pelnyta socialinė padėtis ar pagarba", - sakė pokalbininkas.