Ona Šimaitytė - Račkauskienė: "Gulbės giesmei dar ne metas"

- Mintyse sukasi viena mintis: kad ši paroda - lyg gulbei paskutinė giesmė. Kai studijų metais kopdama į kalnus klausiausi bendražygių dainų, o aš piešiau ir kalbėjausi su begalybe, maniau, kad tas gožis tęsis visą gyvenimą. Vėliau galvojau, kad užauginsiu vaikus, ir vėl - į kalnus. Bet laikas negailestingai įbrėžia gilų brūkšnį į veidą, sveikatą, figūrą, ir kalnai liko svajonė. O šiandien man dailės nebeužtenka. Prieš porą metų pradėjau eiliuoti. Kai netekau gimtojo sodžiaus, pajutau, kad ne viską galiu nupiešti. Ėmiausi rašymo. Štai tokios ir mintys. Kai draugų susibūrimo vakarėlyje pašėlsiu, gal kils noras dar negiedoti paskutinės giesmės. Gal su šia paroda užversiu vieną puslapį, o paskui sugalvosiu ką nors kita - maža kas ateis į galvą...

- Kas buvo pirmasis žmogus, uždegęs eiti kūrybos ir grožio keliu?

- Šalia mano gimtojo Vanagiškių kaimo buvo skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė. Čia dažnai lankydavosi skulptoriaus dukra Alytė, tuo metu prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Pastebėjusi mano pomėgį piešti, paragino važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą. Aš gyvenau Alytės namuose. Tai buvo kelio į meną pradžia.

- Daug jūsų grafikos darbų yra pažymėti įvairių konkursų diplomais, premijomis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kuris apdovanojimas yra mieliausias?

- Brangiausias ekslibrisas yra "Lietuvos mokyklai - 600", nes šiai datai skirtame tarptautiniame konkurse dalyvavo 300 dailininkų iš 28 pasaulio šalių valstybių, vertinimui buvo pateikta 600 kūrybinių darbų.

- Kokia technika kurti mieliausia?

- Mėgstamiausia technika - ofortas. Su grafikos pradmenimis mane Dailės institute supažindino puikūs mokytojai, garsūs grafikai Vytautas Jurkūnas, Vytautas Vaitkus, Stasys Krasauskas, Juozas Galkus. Tad svarbiausi mano kūriniai sukurti oforto technika. Ji suteikia neribotas galimybes ieškant išraiškos, perteikiant mintį prasmingai bei su emocionaliu atspalviu.

- O motyvai?

- Kūriniuose išliko tėviškės motyvai, nors jau užvertos gimtųjų namų langinės. Savo ilgesį kaimui išreiškiu piešdama rievėtą seną pakelės medį, šieno kupetą, lauko gėlę, paukštį, užžėlusį takelį, žvakelės šviesą, angelėlį... Visa tai atsinešiau iš tėviškės laukų, tai atgimsta estampuose bei ekslibrisuose. Esu sukūrusi ir spalvotų monotipijų seriją, skirtą kalnams. Mano kūryboje kalnų tema pasirodė tik apie 2 000-uosius, kai prisiminimai ir įspūdžiai susigulėjo.

- Ko dar būta jūsų kūrybos kelyje?

- Esu surengusi ned dvi autorines parodas, skirtas savo pasiūtiems žaislams, buvo ir fotografijos aistros. Tačiau labiausiai netikėtas mano gyvenimo faktas, kad esu kandidatė į sporto meistrus ir Lietuvos bei Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė, prizinių vietų laimėtoja.

- Kas šiandien paįvairina jūsų gyvenimą labiausiai?

- Mano šeima - sūnūs, vyras. Mes stengiamės vieni kitiems padėti ir suprasti kits kitą. Po dešimties metų gyvenimo ir kūrybos Klaipėdoje, vis dažniau lankausi Agluonėnuose, kur dirbtuvėje manęs laukia gražiausias daiktas pasaulyje - spausdinimo "mašina", be kurios grafikas uždustų. Be to, vyro gimtuosiuose Agluonėnuose aš galiu "įsirėminti" peizaže.

- Jūs turite gyvenimo džiaugsmo filosofiją. Ko jums reikia, kad neišsektų džiaugsmo versmės?

- Manau, tam tiktų mano sueiliuoti žodžiai. Aš dėkinga savo tėvams už suteiktą man vietą šioj žemėj po saule... Saulė mums švies, ir mėnulis lydės, tik stovėkim tvirtai ant žolės.