Olga Žalienė: "Gyvenimas neturi antros serijos"

Man liūdna, nes nenoriu elgtis prieš savo prigimtį. Labai nemėgstu pompastikos, iškilmių, patoso. O jubiliejaus proga man visa tai gresia... - šypsosi.

Norėtumėte jį pasitikti tyliai, ramiai, viena?

Ir pasitikti, ir palydėti... Kuo tyliau, kuo paprasčiau.

Jums liūdna ne dėl metų skaičiaus?

Gink Dieve. Apskritai man gimtadienis nėra reikšminga diena. Aš pagal metus neskirstau savo gyvenimo etapais. Gyvenimas ne metais matuojamas. Juo labiau moters...

O kuo matuojamas moters gyvenimas?

Jausmais ir patirtimi.

Jūs jau daug metų gyvenate viena. Kokią patirtį sukaupia vieniša moteris?

Aš viena, bet ne vieniša. Dvidešimt metų šalia manęs yra kitas žmogus. Su Aloyzu Každailiu (buvęs ilgametis Lietuvos jūrų muziejaus direktorius. - Aut. past.) esame labai geri draugai. Ir mylime vienas kitą. Mes negyvename po vienu stogu, nesukūrėme šeimos, nes toks mudviejų pasirinkimas, - Olga pažvelgia pro langą. - Per tuos dvidešimt metų niekada nesijaučiau vieniša ir pamiršta. Aloyzas man buvo tas stiprus petys, į kurį galėjau remtis. Šiuo metu jis nėra stiprus, bet jeigu negaliu atsiremti, bent jau galiu išsiverkti.

Ar jaučiatės nepriklausoma?

Aš esu iš tų moterų, kurioms nepriklausomybė labai svarbi. Bet kartais pavargstu priimti sprendimus. Norėčiau, kad tai darytų kas nors kitas.

Apie jūsų ryšį su Každailiu daug prikalbėta...

Aš girdžiu tik tai, ką noriu girdėti. Negyvenu remdamasi kitų žmonių nuomone. Priimu sprendimus, kurie man atrodo tinkami. Mudu su Aloyzu atlaikėme ir laiko, ir aplinkos vėjus. Aloyzo ligos, jo pasitraukimas iš direktoriaus pareigų... Juk tiek visko buvo.

Kodėl jūs neištekėjote antrą kartą?

Kai buvau jauna, svaigau nuo šeimos idealo. Ištekėjau anksti, svajodama apie idealų vyrą, trejetą vaikų... Tai buvo rožinės svajonės. Vedybinis gyvenimas nepavyko, bet jis privertė perkainoti vertybes.

Ir po skyrybų pasidarėte atsargesnė?

Galima sakyti ir taip. Po skyrybų aš save atradau kitur - darbe. Gyvenimas nėra vien tik šeima.

Kodėl subliuško rožinės svajonės?

Mes su Vytu (diplomatas Vytautas Žalys. - Aut. past.) nemokėjome kurti šeimos, nes paprasčiausiai buvome per jauni.

Judviejų sūnus berods gyvena už Atlanto?

Taip, jau vienuolika metų Žygimantas gyvena Amerikoje. Ir nors jis labai toli, mes esame vienas kumštis.

Po darbo dienos grįžtate į tuščius namus?

Man patinka po darbo dienos pabūti tyloje su savimi. Prie kelto mane visada pasitinka Aloyzas, mudu pasivaikštome, pasikalbame, o po to keliaujame kiekvienas į savo namus. O savaitgaliais būname drauge. Sėdime jo namuose prie židinio, einame atsigerti kavos, suvalgyti šokolado plytelę. Man tai patinka.

Ar toks gyvenimas nėra auka?

Ne, - kategoriškai ištaria Olga. - Tokia mintis man atrodo šventvagiška. Tai nėra nei auka, nei pripratimas. Tai tikri dalykai, kurie gyvenime pasitaiko labai retai. Esama gyvenimo principų, kurių nevalia paminti. Jei tau su žmogumi buvo gera laimėje, tai ir nelaimėje turi laikyti jo ranką.

Tam reikia milžiniškos stiprybės.

Stiprybės ir garbingumo mane išmokė tėvai. Kiekvieną savaitgalį aš lekiu į Gargždus jų aplankyti. Apkabinu tėtį, sergantį Alzhaimerio liga. Jis žiūri į mane angelo akimis, o aš jam niekuo negaliu padėti, tik paglostyti ranką.

Olga, ką matote, kai atsigręžiate į savo praeitį?

Aš į praeitį nesigręžioju. Džiaugiuosi tuo, ką turiu šiandien. Ir stengiuosi savo gyvenimo neplanuoti. Jis teka pats.

Sakėte, jog su pirmuoju vyru buvote per jauni susikurti laimę. O dabar, kai atėjo branda, apie tai nepagalvojate?

Mudu su Vytu puikiai suvokiame, kad kelio atgal nėra. Mes geri draugai. Ir su jo žmona gerai sutariame.

Kas jūsų gyvenime spinduliuoja šviesą?

Sūnus.

Jeigu padėtumėte ant svarstyklių tamsiausias ir šviesiausias savo gyvenimo akimirkas, kuri pusė nusvertų?

(Susimąsto.) Mano gyvenimas yra šviesus.