"Norėjome vieno: kad būtų laimingi"

Vienintelis, taigi - mylimiausias

Operos ir populiariosios muzikos atlikėjo, televizijos laidų vedėjo, aktoriaus Deivido Norvilo mama Jūratė Norvilienė, baro ir laidojimo namų savininkė Vėžaičiuose, sakė nė nepastebėjusi, kaip jis užaugo.

Ar Deivis kūdikystėje buvo rėksmingas ir balsingas?

Normalus tas balsas buvo. Mūsų giminėje močiutė daininga yra, senelis buvo muzikantas. Deivio tėtį antroje klasėje iš choro išmetė, o aš vaikeliui ir lopšinę padainuodavau, palinguodavau. Norėjau būti aktorė, buvau nunešusi dokumentus į Klaipėdos konservatoriją, tuo mano aktorystė ir baigėsi.

Deivis buvo geras, ramus vaikas, labai gerai miegojo. Nepastebėjau net kaip jis užaugo.

Kada pradėjo dainuoti, vaidinti?

Nuo ketverių metų. Buvome jam nupirkę "garmoškę", kai ateidavo svečiai, atsistodavo ant taburetės ir plėšdavo: "Katinėlis su pele šoko trypė olia lia". Buvome vaikiškas daineles įrašę į seną magnetofono juostą, kažkur nusimetė.

Darželyje daug vaidindavo, visur būdavo pirmas, ir kai Senis Šaltis pakviesdavo pasakyti eilėraštį - buvo drąsus. Atmenu, su vyru palei Danės krantinę vaikščiodavom, Deiviui buvo treji metukai. Sėdėjo ten du kareivukai, vaikas, tėčio primokytas, priėjo, atidavė pagarbą ir sušuko: "Sluzu sovetskomu sojuzu!" Išvis nebijojo žmonių.

O gyvenime vaidindavo?

Būdavo labai linksmas, chi chi - cha cha, visada krėsdavo "bajerius". Ir dabar jis toks pat. Pavyzdžiui, gaminu ką nors virtuvėje, jis man už nugaros maivosi, "šposauja".

Ar vienturtis buvo mamyčiukas?

Kol mažiukas - buvo tėčio, o kai paauglys, kai prasidėjo meilės reikalai - su manimi bičiuliavosi, pasikalbėdavo. O paskui jau abiejų...

Kada meilės prasidėjo?

Kai buvo dvylikos metų. Jis klausdavo - aš mokindavau, kaip su mergaitėmis apsieiti... kad ko nors neprikrėstų. Nežinau, ar buvo džentelmenas, bet kad vaikų neskriausdavo - tai tikrai. Kai draugas verkdavo nenorėdamas skirtis su Deivio mašinėle, ją ir išsiveždavo, o kai Deivis nueidavo į svečius ir jam patikdavo koks nors žaislas, jo nereikėdavo įtikinėti, kad tai - kito vaiko nuosavybė. Jokių kaprizų.

Jis pats nesiveldavo į peštynes, bet jeigu kas užkabindavo - nepasiduodavo. Visada gindavo draugus, įkalbinėdavo mokytojus, kad jiems parašytų kuo geresnį pažymį. Žodžiu, visose "bylose" atstovaudavo kaip advokatas.

Ar Deivis buvo gurmanas?

Mėgo picas, netgi pats anksti pradėjo jas kepti. Dar labiau mėgo kepti duoną. Vieną kartą uždegė užuolaidas, grįžusi namo radau visą virtuvę aprūkusią ir be užuolaidų. Sakė, bandė gesinti puodą - užpylė vandens, tai kilo dar didesnė liepsna.

Ar turėjo gyvūnų?

Buvo tokia manija auginti žiurkėnus. Vienas pabėgo, ilgai ieškojome, kol radome spintoje... ir ten apgraužtus du mano megztinius.

Kaip maištavo paauglystėje?

Kai trylikos metų pradėjo dainuoti, darėsi šukuosenas. Jis buvo pirmasis mokykloje, į ausį įsivėręs auskarą. Paskui pradėjome plaukus sruogelėmis dažyti. Dar prieš tai, kai jis ėmė ansamblyje "Liūdesio gėlės" dainuoti.

Kokios muzikos klausydavosi?

Kaime pririnkęs obuolių, juos pardavinėdavo, kad nusipirktų pirmą gitarą. O prieš tai, kai buvo kokių septynerių metų, naują brangų tėvo teniso kamuolį iškeitė į gitarą su viena styga. Kitos buvo nutrūkusios. Sienas buvo apsikarstęs "Depeche Mode" ir "The Cure" plakatais. Ir albumus tų ansamblių visada rinko.

Ar buvote iš tų mamų, kurios lepina vaiką?

Su protu. Nesakyčiau, kad viskas buvo leidžiama, bet jis turėjo viską, ko reikia, nes buvo vienintelis vaikas šeimoje, taigi - mylimiausias. Kaip ir iki šiol. Dabar matau jį visai kitokį. Neseniai pasakiau: "Deivi, tu esi labai šaunus tėtis, šeimos žmogus."

O jis mane palepino kelialapiu į Egiptą.

Kaip elgtis tėvams, kad vaikas išaugtų garsus ir liktų doras?

Ko gero, reikia palaikyti. Ieškoti gerų mokytojų. Mažos nuodėmės nieko nereiškia. Diržo nėra gavęs. Bet kartą, išvesta iš kantrybės jo atsikalbinėjimų, atbula ranka trenkiau jam į žandą. Tada pati labai skaudžiai išgyvenau. Daugiau niekada taip nesielgiau, kad vaikas turėtų išeiti trenkęs durimis. Kartą po tėvų susirinkimo, išgirdusi, kad apsileido moksle, parėjusi verkiau, mes daug kalbėjomės, verkė ir jis, ir nutarėme, kad daugiau taip nebus. Tikri draugai neišduoda, tad visada Deiviu pasitikėdavau. Jeigu jis sakydavo: "Mama, aš to nedariau", žinodavau, kad tai - tiesa.

Godžiai valgė ir smarkiai augo

Daugkartinio Lietuvos sunkiosios atletikos čempiono ir Europos prizininko Ramūno Vyšniausko mama, Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, anglų kalbos mokytoja Dalia Vyšniauskienė prisimena, kad jos sūnus gimė aštuonių mėnesių ir svėrė 2 kilogramus 730 gramų: "Manėm, kad neišgyvens."

Ar Ramūnas jau gimęs atrodė mažas galiūnas?

Kai susituokėme, aš dar metus mokiausi, tad jis buvo labai laukiamas vaikas. Gimė aštuonių mėnesių ir svėrė 2 kilogramus 730 gramų, net manėm, kad neišgyvens. Godžiai valgė nuo pirmos dienos ir smarkiai augo.

Kada pradėjo rodyti jėgą ir žaislus laužyti?

Turiu nuotrauką, kur vaikas sportininko tėvo svarmenis bando pakelti, tai buvo jo žaislas. Paūgėjęs karstėsi po medžius kaip visi vaikai, išdykavo, ranką susilaužė. Kažką konstravo, ardė, kurdavo videožaidimus. Nuo mažens mėgo pasižmonėti, tai sekmadieniais eidavome į dailės parodų rūmus, spektaklius. Močiutė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, užversdavo knygomis. Nuo pirmos klasės lankė lauko tenisą, futbolą, imtynes.

Vyras kartą per metus kaip sporto metodininkas plaukdavo į jūrą, parveždavo angliškų žurnalų, tokių kaip "Raumenys ir fitnesas". Matydavau, kaip dešimties metų Ramūnas gaminasi valgį pagal Arnoldo Švarcenegerio dietą: ant lėkštės - du salotos lapai.

Buvo tėčio vaikas?

Kad tos mamos ne taip ir būdavo: visą laiką darbe. Skirtingas ryšys: tėvas buvo tvarka, drausmė, disciplina, mama guosdavo, kai kas nepasisekdavo. Šnekėdavomės apie gyvenimą. Sūnūs man gėlyčių, dovanėlių parnešdavo dar būdami darželinukai. Aš visą laiką širdyje jaučiuosi vaikams skolinga. Jie buvo "valdiški" vaikai; nelaukė, kad mama iš ryto išleis į mokyklą su pusryčiais, buvo darbas, darbas ir darbas. O vaikai augo šalia.

Kokio charakterio buvo mažas Ramūnas?

Man jis buvo gerietis. Niekada negalėdavo naudotis kitu žmogumi. Atlapaširdis, gero būdo, pasirengęs viską atiduoti tam, kam labiau reikia. Nepagailėdavo draugui atiduoti tėvo iš už jūrų atvežto automobiliuko, kurių kolekciją rinko.

Ant berniukų kambario sienos buvo pasaulio žemėlapis, filmų plakatai. Jie ten gyveno užsidarę, įvedę savo tvarką, susidėlioję sporto įrengimus, treniruoklius. Broliai turėjo savo paslapčių, fantazijų ir savo gyvenimą. Mūsų koridorius buvo 10 kvadratų, tai jie su broliu žaisdavo futbolą, duodavosi, bet kaimynė buvo maloni ir supratinga.

Kokių svajonių vyresnėlis turėjo?

Man atrodo, aštuntoje klasėje nusprendė, kad pasirinks sunkiąją atletiką. Sakiau, pažiūrėk į gimdytoją - mūsų tėvo charakteris pats žinai koks. O jis: "Man svarbu, aš noriu eiti tuo keliu." Jis beprotiškai skaitė tą sportinę literatūrą. Juk mūsų gyvenimas buvo atviras, vaikai augo tokioje aplinkoje, kur visą laiką buvo įžymybės, pasaulio sporto čempionai, sveikos gyvensenos propaguotojai, cirko artistai. Aš buvau tarsi šešėlyje.

Žavėjo sūnaus tikslo siekimas, jis turėjo viziją tapti įžymiu sportininku. Negalėčiau net pasakyti, kodėl pasirinko sunkiąją atletiką, juk perėjo visas sporto šakas. Mažasis taip įsitraukė į imtynes nuo puspenktų metų, taip tvarkingai kovėsi, kol pagaliau tai jį užkniso, tada perėjo į bokso sekciją, o tai dar baisiau.

Kuo skųsdavosi Ramūno mokytojai?

Iš tikrųjų vaikui sunku mokykloje, kurioje mama dirba mokytoja. Aš pati tai patyriau savo kailiu, nes mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tai užknisdavo negyvai, nes visi kvailioja arba bėga iš pamokų ir visi gerai jaučiasi, o tu eini kaip vagis, nes tau aišku; mama grįš ir žinos, ką padarei. Į sūnus irgi žiūrėjo pro padidinamąjį stiklą. Nemačiau, kad jais labai džiaugtųsi.

Nebuvo moksliukai?

Gink Dieve, ne. Ramūnas iš matematikos ir pataisą turėjo, nors mano sesuo matematikė sakė, kad kai nori, uždavinius jis išsprendžia gerai.

Kaip su pirmąja meile?

Ankstyvajame paauglystės amžiuje nepastebėjau, kad Ramūnas panelių turėtų. Įsimylėjo būdamas aštuoniolikos. Vieną kartą netikėtai pareinu - namuose randu viešnią, o Ramūnas tik rodo rankomis ir tyliai sako: "Eikit, eikit..." Mergaitė paklausė, kas aš tokia, jis pasakė: "Tai mūsų namų tvarkytoja", - juokiasi pokalbininkė.

Vienas vaikas sako kitam: "Tau gerai, tu turi mamą, o manoji yra Tamsta Mokytoja..."

Nemanau, kad užkeliame savo vaikams reikalavimų kartelę. Čia kaip su tuo batsiuviu, kuris vaikšto be batų. Aš vaikams neskyriau perdėto dėmesio, nes po darbo nuo ryto iki vakaro dar būdavo kokie nors renginiai. Jie turėjo tėvą, kuris sugebėdavo daugiau aprėpti, o aš eidavau labiau į gylį. Mano mama stebėdavosi, kad aš savo vaikų dienyno nepatikrinu. Man nebuvo svarbiausia grįžusio vaiko paklausti: kiek tu gavai? Jaudindavo, kas jam negerai, kokių rūpesčių turi, o ne pažymys, rezultatas, kuris, mano manymu, yra absurdas. Aš nesidžiaugčiau vaiku, kuris viską daro idealiai, puikiai mokosi. Jis mums parankus, "sušukuotas", bet matai, kad yra beprotiškai šaltas. Jis bus geras chirurgas, išpjaus ką reikia, nežiūrėdamas, ar tau skauda. Kai pažiūri, kiek tų jaunimo kartų išleista, matai, jog problemiški vaikai, kurie tave erzino, iš kurių nesitikėjai nieko, daug gyvenime yra pasiekę. O mokytojui reikia beprotiškai daug mokytis, kad būtum įdomus saviems ir svetimiems vaikams.

Burbuliukas žibuoklinėmis akimis

Mokslų daktaro, Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio Klaipėdos mero ir Seimo nario, dabartinio VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus Eugenijaus Gentvilo mama, pradinių klasių mokytoja Jadvyga Gentvilienė, paklausta recepto, kaip užauginti sėkmingą vaiką, atsakė: "Nieko nereikia daryti. Užauga pats, jeigu mato gerą pavyzdį."

Gyvenote Telšių rajone, Želvaičiuose. Kaip atrodė į šį pasaulį atėjęs Eugenijus?

Šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas, pagrandukas. Gimė pirmadienį, labai gražią dieną - burbuliukas žibuoklinėmis akimis. Jį priėmusios medikės sakė, kad gyvenimas jo bus laimingas, nes "gimė su marškinėliais".

Gyvenome ūkiškai, samdėme mergaitę vaikams prižiūrėti, o nuo ketverių metų Eugenijų augino brolis ir dvi seserys.

Koks jis buvo vaikas?

Galbūt skyrėsi iš kitų. Pasiimdavo knygą, brošiūrą ar laikraštį ir tardavo raides (gal tik vaizduodavo, kad skaito). Kartą, žiūrėdama jam per petį, pamačiau, kad iš tikrųjų iš pradžiamokslio skaito tai, kas ten parašyta. Tada ėjo penktus metus. Iki to laiko, kol pradėjo eiti į mokyklą, perskaitė K. Sajos "Klumpes".

Į pirmą klasę vaikas pradėjo eiti septynerių su puse metų, nes persikėlėme į Aukštaitiją, o jis mokėjo tik žemaitiškai. Kelis mėnesius su niekuo nenorėjo bendrauti. O kai jau išmoko aukštaičių kalbą, paupyje vaikams skaitydavo aukštaičių pasakas.

Mokytojai Eugenijaus labai bijojo: ką daryt su tokiu vaiku, kuris skaito, skaičiuoja, nemoka piešti ir rašo ne dailyraščiu, o spausdintinėmis raidėmis. Jis taip dar neidamas į mokyklą rašydavo laiškus giminaičiui į kareivines. Kai dukra Vilija, ruošdama pamokas, skaitydavo garsiai, jis įsižiūrėdavo, kur kokia raidė, ir pramoko skaityti rusiškai, nors suprasti nesuprasdavo.

Sakėte, kad jūsų šeimoje vaikai neišdykaudavo. Vis dėlto nekaltas kaip angelėlis Eugenijus turbūt nebuvo?

Vaikai tarpusavy pasipešdavo, bet neskundė ir nesiskundė. Žinau tik, kad kai rašė biologijos kontrolinį darbą ir draugas paprašė duot nusirašyti, Eugenijus išplėšė iš knygos lapą ir padavė jam. Kartą pamoką stebėjo mokyklos direktorius ir perdavė man pastabą, kad vaikas neturi Lietuvos istorijos vadovėlio. Eugenijus ir sako: "Man gyvenime ne vadovėlių reikės, bet užrašų, o aš rašausi, ką įdomaus mokytoja pasakė." Kitą kartą tvarkė su draugu klasę, bet mokytoja pabarė, kad vaizdas nekoks. Eugenijus ir sako: "Dabar, mokytoja, jūs mane barate. O kai aš būsiu ministras, aš jus barsiu."

Ką sūnus veikdavo namų ūkyje?

Padėdavo ir kiti vaikai, bet Eugenijus buvo pirmas pagalbininkas man. Jo darbas buvo prinešti šieno karvei iš gana atokaus tvarto ir dešimt kibirų vandens iš kanalo. Pieną padėdavo man parnešti. Visą laiką turėdavo su savimi žemėlapį ir man aiškindavo, kur kokia valstybė, kur koks karalius, prezidentas - buvęs ar dabar yra.

Turėjo motociklą su lopšeliu, bet mechanikas geras nebuvo. Vieną kartą mėgino važiuoti, įvažiavo į griovį, skilo stiklas. Apie tai, kad tada su tėveliu tą avariją nuslėpė, tik suaugęs man papasakojo. Ir nesvajojo būti kokiu lakūnu ar vairuotoju. Vis po knygas rausdavosi.

Ar buvo visuomeniškas?

Visur dalyvavo. Mėgo orientacinį sportą. Kai buvo penktokas ir pirmą kartą dalyvavo orientacinėse varžybose ir patyrė nesėkmę, labai verkė. Labai mėgo gamtą, grybauti.

Vidurinę mokyklą baigė ne su aukso medaliu, nes iš matematikos ir dar kažko turėjo ketvertą. Mes, tėvai, tikėjomės, kad studijuos miškininkystę, jis neprieštaravo, bet įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, geografijos specialybę. Bet jau studentas jis buvo neduok Dieve - apsileidęs, basom kojom arba įsispyręs į kokias šliures. Prieš kažką maištavo. Nenešiojo ilgų plaukų, nes nedaug jų buvo... šviesiaplaukis, baltapūkis toks. Bet barzdą augino - jau nuo vienuoliktos klasės.

Vieną dieną mes turėjome rimtą pokalbį, sakė: "Mama, tu man nieko nepadarysi, aš vis tiek auginsiu barzdą kaip mano brolis." Ir šiandien jis ir brolis yra su tom nušiurusiom barzdom, - juokėsi pokalbininkė.

Ar jūs norėjote, kad Eugenijus būtų įžymus žmogus, dėjote viltis?

Mes apie tai negalvojom: kaip gali būti mūsų vaikas įžymus žmogus? Paskui jam taip susiklostė gyvenimas.

Ką daryti, kad užaugintum sėkmei pasmerktą vaiką?

Nieko nereikia daryti. Užauga pats, jeigu mato gerą pavyzdį.