Nika Puteikienė: "Svarbiausia - harmonija su aplinkiniu pasauliu"

Nika, baigusi Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę, liko gyventi ir dirbti sostinėje. Po aštuoniolikos metų, praleistų Vilniuje, žinia, jog teks važiuoti į Klaipėdą, nebuvo labai džiugi. Juo labiau kad Puteikių šeimos gyvenimas buvo nusistovėjęs: sūnus lankė mokyklą, Nina augino neseniai gimusią dukrytę. "Iš tiesų reikėjo daug ko atsisakyti ir pradėti naują gyvenimo etapą. Vilniuje liko draugai ir giminės.
Nagliui gyvenamoji vieta nėra stabdis renkantis kitą darbą. Jo principai tokie: gyvena ten, kur dirba. Nuo pat pirmųjų dienų jis pasinėrė į savo įmonės problemas, o mes atvažiavome būti drauge su juo.

Ar patinka man Klaipėda? Neseniai skaičiau pačių klaipėdiečių apklausą apie jų gimtąjį miestą. Dauguma jų sakė, jog jiems labai patinka Klaipėda, tačiau šio miesto nesulyginsi su Vilniumi. Ir aš dabar galiu taip pat pasakyti, jog man patinka Klaipėda, bet... Vilnius yra sostinė, ten viso ko koncentratas: kultūros, verslo, ekonomikos, politikos ir kt. Aš Klaipėdą vizualiai sunkiai priėmiau. Vilnius yra baroko miestas: didingi pastatai, bažnyčios, išeini į senamiestį ir turi kur akis paganyti. Čia to nėra. Klaipėdos senamiestis nedidukas, vokiškai tvarkingas. Žvilgsnis slysta ir užkliūva tik už uosto, jo kranų. Žiema praėjo nykokai. Bet atšilus orams apsipratau. Iš prigimties esu lengvai prisitaikantis žmogus."

Patinka ambicingi vyrai

Naglis Puteikis yra iš tos kategorijos vyrų, kurie negali palikti darbo problemų ir ramiai uždaryti duris, pareiti namo, krestelti ant sofos ir laukti gardžios vakarienės. Jis darbui atiduoda visą save. Bet kaipgi tada šeima, žmona, ar nesunki jai tenka gyvenimo našta?

"Gal pradėsiu apie save pasakoti, pasinaudodama Dalios Mieželienės žodžiais: "vyras kaip šiukšlių dėžė - ateina aštunta valanda ir jis jau turi išsinešdinti iš namų". Žinoma, būna skirtingų moterų ir skirtingų vyrų. Tačiau neįsivaizduoju savo gyvenimo, jei man namuose vyras patarinėtų, kaip reikia kepti blynus ar virti sriubą. Man patinka ambicingi vyrai, kurie gali realizuoti save. Juk sunku įsivaizduoti, jog stiprus, užsispyręs vyriškis gali realizuoti savo poreikius virtuvėje."

Nika su Nagliu susipažino dar besimokydami Vilniaus universitete. Nina tada darbavosi universiteto laikraštyje "Tarybinis studentas". "Sėdžiu, rašinėju ir įeina du vyrukai iš Istorijos fakulteto. Sako, kuriam jaunimo paminklosaugos klubą ir norim apie tai papasakoti. Atsisėdau, pasiruošiau klausyti. Tačiau jie atsisėdo ir tyli. Pati bandžiau ištraukti nors keletą sakinių. Pasirodo, vienas buvo žemaitis, iš prigimties nekalbus, o kitas - Puteikis, tik vėliau paaiškėjo, kad kai mane pamatė, vyrui kalbos dovaną atėmė.
Mane sudomino jaunimo paminklosaugos klubo veikla ir aš važinėdavau su jo nariais drauge. Šis klubas buvo vienas iš takelių, atvedusių į Sąjūdį. Mūsų kompanijoje buvo daugybė įdomių žmonių: ir Ozolas, ir Radžvilas, ir kiti. Naglis visada būdavo kupinas visokiausių idėjų.

Dažnai pažvelgiu atgalios ir suprantu, jog Naglio kultūros suvokimas yra visai kitoks. Jis nešneka apie paveikslus, apie muziką, bet imasi konkrečios ūkinės veiklos. Surenka kompaniją bendraminčių ir važiuoja tvarkyti unikalių gamtos kampelių. Paskui ta pati kompanija susėda kur nors Vilniaus senamiestyje, dažnai pasirinkdvaome negyvenmų namų prieglobstį. Kalbėdavomės, diskutuodavome, buvo išties labai šaunu.
Tada su Nagliu mes dar turėjome savo atskirus gyvenimus. Tačiau bėgant laikui daug kas keitėsi ir netrukus mes sukūrėme šeimą. Kuo mane sužavėjo Puteikis? Tikru vyriškumu, santūrumu, diskretiškumu. Naglis niekada nešauks, mokėjimas gerbti moterį yra įaugęs į jo kraują. Mano vyrui patinka klasikinės moterys: šviesiais plaukais ir suknute su dirželiu per juosmenį, o baisiausias grožio išniekinimas jam - raudona spalva. Naglis pasirinko mane, jauną mergaičiukę, ir užkariavo. Tai jo pasirinkimas. Ir kai būnu prastos nuotaikos, ar noriu "įgelti" Nagliui už ką nors padaryto ar nepadaryto, sakau, jog ne aš atsakinga už šią šeimą, tu pasirinkai mane, jeigu kas nors nepatinka, prašau, spręsk pats."

"Niekada nesijaučiau nelaiminga"

Į klausimą, kaip ponas Naglis auklėja vaikus, Nina atsakė: "Argi vaikai naktį auklėjami?" Kai turi laiko, tai būna griežtas ir reiklus vaikams. Tik tokios griežtumo valandėlės galėtų būti dažnesnės, ypač sūnui Gediminui jų reikėtų. Nes augindama pirmagimį rėmiausi tokiu auklėjimo principu: vaikas kaip augalas, kaip gėlė. Jei duodi vandens, šilumos, maisto, jis užaugs geras žmogus. Deja, pasirodo, kad formuojant charakterį tenka ir genėti..."

Nikos Puteikienės darbo grafikas laisvas, jai nereikia dirbti "nuo -iki". Baigusi žurnalistiką, Nina darbavosi įvairiuose leidiniuose, tik vėliau susidomėjo visuomeniniais ryšiais. Augindama vaikus, moteris niekada nesijautė nuskriausta ar besiaukojanti. Todėl kai pradėjo darbuotis Klaipėdoje, kalbos, jog pagaliau išlindo iš po vyro pado, yra visiškas absurdas.

"Man keistai atrodo, kai žmogus sako, jog yra žurnalistas ar fotografas "iki panagių". Negalėčiau taip sakyti, nes, mano galva, žmogus aprėpia žymiai daugiau nei jo specialybė. Nereikėtų taip savęs supaprastinti. Pagaliau ir savęs realizavimas gali būti labai daugiapusis. Nebūtina girtis dideliais darbais ar siekiais. Juk gali jaustis visavertis ir laimingas net ir sėdėdamas po medžiu ir skaitydamas gerą knygą. Kaip bekalbėtum apie darbą, kiekviename jame yra dalelė prievolės. Kitaip nelauktume kaip išprotėję atostogų.

Nuostabiausiai jaučiasi tas žmogus, kuris sugeba jausti harmoniją su aplinkiniu pasauliu. Nesijausčiau nelaiminga ir nedirbdama. Vaikai, gamta, knygos, filmai, parodos - yra tiek daug veiklos sričių, į kurias įsisukęs pasijusi ne mažiau laimingas nei kasdien keliaudamas į darbą".