Nijolė Sabulytė: "Motinos širdis - prie vaiko kojų"

O, labai geras jausmas, kai šalia tavęs scenoje stovi sūnus. Mantvydui tai pirmoji premjera didžiojoje scenoje. Vis stebiu jį, o vėliau mokau: nejudink kojos, nes ji išduoda tavo nervingumą. Bet jam gerai sekasi! Bronius Gražys, sveikindamas Mantą (Mantvydą - Aut. past.) po "Raganiaus" premjeros sakė: "Žiūriu į tave ir matau tavo tėvą Ričardą". Tiesa, nežinau, kaip Mantui seksis toliau, juk daug kas priklauso nuo režisierių. Jei žinočiau, kad jis čia vaidins, galėčiau palikti teatrą - esu jau "nueinanti" aktorė.

Dauguma aktorių nenori, kad jų vaikai rinktųsi tokią sunkią ir nepelningą profesiją.

Mantui buvau suplanavusi visiškai kitokią specialybę - gerą, ramią, pelningą. Tačiau nieko neišėjo. Jis pats padavė dokumentus ir įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti režisūrą.

Turbūt nebuvote griežta mama.

Buvau griežta. Tik berniukams labai trūko tėvo. Mano vyras žuvo, kai Liutaurui buvo 21-eri, o jaunėliui - vienuolika. Liutauras yra gimęs po ne visai geru ženklu. Tais metais į pasaulį atėję berniukai pažeidžiami, labai priklauso nuo blogos aplinkos. Jaunėlis - savarankiškesnis, - atsidūsta.

Jūsų Liutaurą persekioja nelaimės.

Prieš trejus metus jį smarkiai sumušė, - moters balsas prislopsta. - Ištiko koma. Dabar mano sūnus - I grupės invalidas: kairė jo kūno pusė suparalyžiuota. Visai neseniai lūžo nesveika koja. Vėl ligoninė, operacija, bemiegės naktys... O juk buvo puikus operatorius, dirbo LNK, "Balticum" televizijose. Nežinau, gal tai Dievo bausmė, kad nenorėjau suprasti mamos, kuri apie rūpesčių keliantį brolį kartojo: "Motina dėl vaiko išplėš savo širdį ir padės jam po kojom. Jei vaikas, lipdamas per ją, pavirs, mama susirūpins, ar jis neužsigavo".

Dabar suprantu šiuos žodžius. Savo vaikams atleidžiu viską. Motinystė - tai ne pareiga. Motinystė - tai meilė.

Iš jūsų užuominos, kad Liutauras gimęs po ne visai geru ženklu, supratau, jog domitės astrologija...

Na, horoskopų laikraštyje neskaitau, tačiau kai prasidėjo visos nesėkmės, astrologės paprašiau sudaryti asmeninį horoskopą. Tiesa, po vyro mirties domėjausi chiromantija - savo delne net įskaičiau našlystės ženklą.

Likusi našlė, stiprybės tikriausiai sėmėtės iš vaikų...

Liutauras jau gyveno atskirai, turėjo draugę. O aš džiaugiausi, kad šalia yra Mantas. Be jo tikriausiai būčiau neatlaikiusi.

Ar sūnūs ir šiandien kartu su jumis?

Liutaurui reikia mano priežiūros, o Mantas gyvena atskirai.

Aktoriaus asmeninis skausmas paveikia ir jo kuriamus vaidmenis...

Justinas Marcinkevičius "Dienoraštyje be datų" rašė, jog džiaugsmas nėra kūrybingas. Tik skausmas padeda kurti. Skausmas leidžia pajausti, koks trapus yra žmogus. Kad viskas šiame gyvenime yra vertinga. Ir kad laimę išgyvename tik akimirką. O išėjusi į sceną kalbu ne apie savo - apie visų skausmą. Tai darau iš širdies.

Žmonės mėgsta kartoti, kad gyvenimas - tai juoda ir vėl balta...

Per trejus paskutinius metus man tiek visko atsitiko: Liutauro nelaimė, pati koją susilaužiau, seseriai diagnozavo sunkią ligą - ji mirė man ant rankų... Bet aš save vis guodžiu: esu laiminga, esu be galo laiminga... Juk nieko tokio, ko neišgyvenčiau, neatsitiko. Be to, mane palaiko antrasis mano vyras chirurgas Laimutis Ūsas. Jo dėka susipažinau su nuostabiais medikais, daug padėjusiais mūsų šeimai.

Ši vasara bus jau 40-oji jūsų kūrybos vasara Klaipėdoje. Kodėl po studijų Vilniuje atvažiavote čia?

Prieš 40 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje vyko valstybiniai egzaminai. Režisierius Povilas Gaidys juos stebėjo ir savo teatrui išsirinko tris jaunus aktorius: Juliją Sakalaitę, velionį Vytautą Alsį ir mane.

Klaipėda mane visada viliojo jūra. Kai atvažiavome, teatras buvo unikalus, įsikūręs senajame pastate. Trupė - 10 moterų ir 20 vyrų - labai gerai žinoma Respublikoje. Visada turėjome vaidmenų. Kai prasidėjo naujojo teatro pastato statybos, glaudėmės Muzikiniame teatre.

Ilgitės tų laikų?

Kūrybos prasme - gal. Bet juk kiekvienas laikas savaip žavingas.

O šis, dabar?

Jis žavingas tuo, kad pati galiu rinktis, ką daryti. Visada norėjau dainuoti. Šių metų Teatro dienai skirtame renginyje dainavau Leonardo Koeno dainą "Pašok su manimi paskutinį kartą". Gintaras Kizevičius mano balsui parašė fonogramą. Ir žodžiai, ir melodija labai jaudina, nes L. Koeno dainose atsiveria minties gelmė. Tarsi girdi jo pasakojimą: "Čia - tavo namai, čia - tavo vaikai, čia - kas tu esi ir kas tu buvai..." - aktorė dainuoja.

- Daugiau nei prieš trejus metus režisierius Alvydas Vizgirda pastatė spektaklį "Marlenė", kuriame vaidinu Marleną Dytrich. Naktimis klausydavausi jos dainų, žiūrėjau filmus, kuriuose ji vaidina, ištraukas. Buvau pakerėta jos balso.

Dabar teatre tiek vaidmenų kaip anksčiau jau neturiu. O prieš 20 metų, galima sakyti, nuo scenos nenulipdavau, - juokiasi. - Gaila, jog aktoriaus profesija šiandien labai sumenkinta. Aš aktorius vadinu tautos nuosavybe. Dailininkai, išeinantys anapus, palieka paveikslus, kompozitoriai ir muzikantai - natas, įrašus. O aktoriaus kūryba efemeriška. Ji išsisklaido kartu su žmogaus išėjimu. Jokia filmuota medžiaga neišsaugos tos dvasios, kuri gimsta tarp žiūrovo ir aktoriaus. Žiūrovas aktoriaus klausosi širdimi. Tarp jų viskas vyksta čia ir dabar.

Taip gražiai kalbate apie žiūrovą...

Myliu jį ir jaučiu, kad žiūrovas myli mane. Jaučiu, kaip, žiūrėdamas spektaklį, žmogus sušyla, sukyla jo jausmai. To nepakartosi, nes tai - kūryba. Vieną kartą pasiseka, kitą - ne. Dailininkas nevykusią drobę gali sudeginti, o aktorius ar režisierius savo darbo niekur neužkiš. Nesėkmę kenčiu širdimi. O kai dar blogai parašo... Neįsigilina, o skuba užbraukti.

Tačiau gražių žodžių ir gėlių visada sulaukiu iš žiūrovų: susistabdo gatvėje, gėlių puokštę įkišą į pašto dėžutę...

Tai slapto gerbėjo braižas.

Taip, - juokiasi. - Po daugelio metų tas žmogus paklausė: "Ar atsimeni gėles pašto dėžutėje?" O aš nustebau: "Tai čia buvote jūs?"

Ar girdėjote, kad esate panaši į Sofi Loren?

Taip. Sulaukiu tokių komplimentų, - juokiasi.

Jūsų plaukai visada raudonų atspalvių...

Tiesą pasakyti? - juokiasi. - Anais laikais žolelių milteliai chna buvo pigūs, o aš anksti žilti pradėjau.

Ar atkaklių gerbėjų pasitaiko?

Jaunystėje pasitaikydavo. Dabar - ne. Anksčiau teatre kabėdavo visų aktorių nuotraukos. Buvau ką tik atvažiavusi į Klaipėdą, kai vieną dieną mano nuotrauka nuo sienos dingo. Tik po daugelio metų paaiškėjo, kad ją nusikabino vienas dabar gerai žinomas žmogus.

Ar jis grąžino nuotrauką?

Negrąžino.