Nijolė Dvarionaitė: racionali, bet nenuspėjama

- Čia dirbdama jaučiuosi savo rogėse. Ne, tai nebuvo mano svajonė mokykliniais metais, tuomet aš labiausiai svaigau nuo literatūros, todėl ir specialybę tokią pasirinkau - Klaipėdos universitete studijavau lietuvių filologiją ir etnologiją. Nors, kita vertus, prisimenu save vaikystėje stovinčią prieš veidrodį ir imančią iš kieno nors interviu. Gal tai jau buvo suprogramuota. Be to, visai neseniai mano mama prisipažino turėjusi slaptą svajonę, kad nors vienas jos vaikų dirbtų televizijoje arba radijuje. Išsipildė.

Tai kaip atsitiko, kad apsvaigusi nuo literatūros mergina pasirinko tokį gana rimtą darbą?

- Jei atvirai, esu nenuspėjamas žmogus. Vieną dieną galvoju vienaip, o kitą dieną - jau visai kitaip. Vos pradėjus studijuoti supratau, kad literatūra man tik pomėgis, jau tuomet labiau atsidaviau kalbiniams dalykams. Supratau, kad labiau esu racionalus žmogus.

- Pirmieji žingsniai žurnalistikos dirvonuose buvo Vakarų Lietuvos televizijoje. Kodėl iškeitei televiziją į radiją?

- Televizijoje išdirbau pusantrų metų. Tuomet buvau ir žinių vedėja, ir reportažus rengdavau, ir pati redaguodavau. Man tiesiog pasiūlė pabandyti savo jėgas Lietuvos radijuje. Ir šiandien nesigailiu, kad priėmiau šį pasiūlymą. Manau, kad aš esu labiau radijo žmogus nei televizijos - visas mano dėmesys yra sukoncentruotas į kalbą. Apgalvoju kiekvieną savo žodį, galvoju, kaip jį tariu. Gerai, kad nereikia galvoti apie išvaizdą, niekas manęs nemato. O kai dirbau televizijoje - net gatvėje praeiviai užkalbindavo, teiraudavosi, ar čia aš ta pati, kur žinias skaito...

- O dabar ar atpažįsta praeiviai?

- Ne. Radijo korespondentai nėra tie žmonės, kuriuos atpažįsta gatvėje, prašo autografo. Ir labai gerai. Aš nesivaikau tuščio populiarumo. Ne dėl to dirbu. Be to, manau, kad man tai ir nepatiktų, nes esu gana santūrus žmogus.

Sunku patikėti, kad neturi gerbėjų.

- Kodėl, turiu. Tik jie gerokai vyresnio amžiaus nei aš pati. Būna, kad paskambina, pasako savo pastabas, padėkoja, siūlo temas reportažams. Ir laiškų gaunu. Toks dėmesys - labai malonus.

- Kas sunkiausia Tavo darbe?

- Vos tik pradėjau dirbti, sunkiausia buvo atrinkti informaciją - kuri svarbi, o kuri ne. Kadangi aš kuruoju visą Klaipėdos regioną, labai svarbu nepraleisti reikšmingų įvykių ir stengtis, kad Lietuvos radijo klausytojas visas naujienas sužinotų ne paskutinis. Iš pradžių labai sunkiai sekdavosi kriminaliniai reportažai, per daug įsijausdavau į nukentėjusiųjų nelaimes, būdavau prislėgta. Teko priprasti. Be to, mane erzina, kai pašnekovas žiūri į mane ne kaip į žurnalistę, o kaip į moterį.

Niekada nesinaudoji savo moterišku žavesiu?

- Ne. Aš tiesiog dirbu savo darbą. Ir jei kuris pašnekovas per daug sau leidžia, tenka nuleisti negirdom ir eiti tiesiai prie reikalo. Darbe stengiuosi nesivelti į jokius flirtus.

Žurnalistai sako, kad kartais jiems reikia ištrinti iš smegenų susikaupusią informaciją. Kaip atsipalaiduoji?

- Laisvo laiko tikrai daug neturiu, kartais tenka dirbti ir savaitgaliais. Mėgstu būti maksimaliai užimta. Po darbo arba mokausi anglų kalbos, arba einu sportuoti. Labiausiai atsipalaiduoju su artimiausiais draugais, tik su jais galiu būti visiškai atvira. Nesu iš tų klaipėdiečių, kurie beveik nemato jūros - važiuoju ten bet kuriuo metų laiku, ypač kai būna negera. Be to, labai mėgstu keliauti. Kasmet stengiuosi kur nors išvykti. Ir turiu vieną aistrą - esu įsimylėjusi kalnus. Šiemet dėl kelionės į kalnus net atsisakiau viliojančio pasiūlymo keisti darbą. Ten tikrai yra kažkas tokio. Kai kopi į kalną, žinai, kad kiekvienas tavo žingsnis labai svarbus. Ne taip padėsi koją, užsižiopsosi - pats nukrisi ir paskui tave einančius nustumsi. Adrenalinas ir didžiulė atsakomybė.

- Panašiai kaip ir darbe?

- Panašiai. Tik radijuje dar reikalingas tempas. Mano darbas labai dinamiškas, todėl nemėgstu lėtapėdžių žmonių. Jau išmokau vienu metu dirbti net kelis darbus. Pavyzdžiui, mano pažįstami negali suprasti, kaip aš tuo pat metu viena ausimi galiu klausytis vienos radijo stoties, kita - kitos ir dar suspėti perklausyti savo pačios darytą įrašą. Toks ritmas man patinka, tada jaučiu, kad gyvenu.

Santūrumas, atsakomybė, racionalumas... Tokius bruožus galima pavadinti vyriškais. Esi itin emancipuota?

- Galima sakyti ir taip. Ko gero, pirmąkart bendraujant sudarau tokį įspūdį. Ne iš vieno teko išgirsti panašių pastebėjimų, kad aš viską apsvarstau, apgalvoju. O iš tikrųjų kad ir kiek atrodyčiau nepriklausoma, tvirta ar net kokia nors "vyriška", esu gana greit pažeidžiama. Reikia ir to, kad manim kas nors rūpintųsi.

Pasakyk bent vieną iracionalią savo charakterio savybę.

- Ko gero, iracionalia savybe galiu laikyti tai, kad kartais esu pati sau nenuspėjama. Galiu pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai. Tik po to susizgrimbu: "oho, ką aš čia padariau". Bet paprastai dėl to nesigailiu. Tai va, tarsi ir paneigiau savo racionalumą.

Buvai labai griežtai auklėjama ar gyvenimas privertė užsidėti kaukę?

- Iš tikrųjų buvau auklėjama gana griežtai. Tėvas negalėdavo toleruoti, jei nieko neveikdavau. Tuomet sakydavo - "pasiimk knygą ir skaityk". Jau vaikystėje buvo įkalta į galvą, kad negali būti paskutinis. Jei ką nors darai, privalai daryti iki galo ir tik gerai. Gal dėl to iki šiol labai sunkiai pakeliu kokius nors pralaimėjimus.

Na, bent kartelį kokią beprotybę vis tiek buvai padariusi...

- Viena iš mano beprotybių - kad ir tas pats žygis i kalnus. Staiga sužinojau, kad ten išvažiuosime ne po dviejų savaičių, kaip buvo planuota, o po poros dienu. Staiga pasiėmiau atostogas, susimečiau daiktus ir išlėkiau. O grupėje - nė vieno pažįstamo žmogaus. Nors sakoma, kad į kalnus gali kopti tik su tais žmonėmis, kurie yra patikimi...