Nijolė Dubickienė ir jos gera ranka

Per tris dešimtis metų Nijolė Dubickienė siūti išmokė šimtus moterų ir dešimtis vyrų. Daugelis iš jų pasirinko drabužių dizainerio profesiją - kaip antai Denisas Objavinas, neseniai Klaipėdoje pristatęs savo kolekciją, arba Aušra Grigaitienė - liturginių drabužių kūrėja, apie kurią ne kartą rašėme. Romas Sova pas N. Dubickienę siūti atėjo mokytis būdamas 40 metų, o dabar Vilniaus dizaino kolegijoje studijuoja modeliavimo technologijas. Ponios Nijolės mokinė Lijana Larionova su garsiąja Jolanta Talaikyte sukūrė bendrą kolekciją. Kiti atidarė savo siuvyklas, dar kiti sėkmingai dirba užsienyje...

N. Dubickienė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro sukasi nedidelėse siuvimo kursų patalpėlėse. Mokytis siūti pas ją ateina ir moksleiviai, ir brandaus amžiaus žmonės. Ateina ir su mažomis, ir su didelėmis ambicijomis - užkariauti mados podiumus.

Ambicingieji ponios Nijolės mokiniai išvažiuoja toliau mokytis į aukštąsias mokyklas Lietuvoje ar užsienyje ir ten stebina pedagogus savo aukšta kvalifikacija.

"Jos gera ranka", - apie ponią Nijolę sako buvę mokiniai.

Nijolė Dubickienė - aviacijos karininko žmona, paskui savo vyrą keliavo ir į Odesą, ir į Vokietiją, ir į Uralą. Į Klaipėdą, kurioje jeidu susipažino, grįžo prieš pat Atgimimą.

Romualdas Dubickas, dabar atsargos majoras, buvo vienas iš 80 Klaipėdos atsargos karininkų, atsiliepęs į kvietimą padėti atkurti Lietuvos kariuomenę. Jį savo knygoje "Tėvynės labui" su pagarba mini Cirilis Norkus.

Gyvendama Odesoje, p. Nijolė įstojo į universitetą studijuoti ekonomikos ir tuo pat metu lankė siuvimo kursus. Greitai ji pajuto, kad siuvimas ima viršų, ir atsidėjo kursams, kuriuos vedė stipriausios to meto Odesos ir Kijevo modeliuotojos, konstruktorės bei technologės.

Susilaukusi pirmagimio, trejus metus išbuvo namuose, o kai po tokios pertraukos siuvimo ėmė mokyti kitas moteris, tai jai rodėsi sunki našta. "Eidavau kaip į mūšį", - dabar su šypsena prisimena p. Nijolė.

Kai vyras vykdavo į komandiruotes užsienin, Nijolė lauktuvių prašydavo tik vieno dalyko - madų žurnalų. Juos saugo iki šiol. "Romualdo kolegos šaipydavosi, esą už tokius pinigus galėtum nupirkti dešimtį aukso grandinėlių, o jis makulatūrą veža!" - juokiasi moteris.

Ponios Nijolės rankos tuo metu čiupinėdavo tokius audinius, apie kokius niekas nė nesvajodavo. Jų saviškėms parveždavo tik karininkai vyrai iš tolimų šalių...

Uralo mieste Sterlitamake Nijolė Dubickienė siūti mokė jau ne tik karininkų žmonas, bet ir viso miesto moteris. Į kultūros namus susirinko arti šimto mokinių - vos ne fabrikas. Sterlitamake ponios Nijolės iniciatyva buvo surengta pirmoji drabužių paroda. Tokių renginių ten niekas nebuvo regėjęs.

Kai grįžo į Klaipėdą, organizavo siuvimo kursus tuometiniuose Prekybos uosto kultūros rūmuose. Moterys pas Dubickienę veržte veržėsi - sklido reklama iš lūpų į lūpas. Na, o papūtus permainų vėjams, rūmų darbuotojams buvo pasakyta viso gero. N. Dubickienė įsteigė individualią įmonę, ir štai tuomet suprato, kad ekonomikos mokslus Odesoje krimto ne veltui...