Menininkų mamos vaidmuo arba Gyvenimas kaip bičiulių ieškojimas

Vėlyvos vaikystės prisiminimai man asocijuojasi su tris mėnesius iš eilės mokykloje rodomais dokumentiniais filmais apie Aušvico koncentracijos stovyklą... Mes turėjome žiūrėti juos kasdien kaip antinacistinę propagandą. Kasnakt aš sapnuodavau tuos mirusius kūnus ir šitie košmarai mane kamavo pusę gyvenimo. Aš žinojau, kad mano tėvas taip pat dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kai paklausiau apie jo patirtį, jis atsisakė kalbėti. Taip nutraukiau ryšį su tėvu ir net 25 metus nesikalbėjau. Bet aš buvau ne vienintelis taip pasielgęs. Daugelis mano bendraamžių prarado arba nutraukė ryšį su savo tėvų karta ir kolektyviai puolė ieškoti savo identiteto. Būdamas keturiolikos, aš palikau tėvų namus pietų Vokietijoje ir iškeliavau į Kylį. Apsigyvenau palapinėje miške, kartą per savaitę dirbdavau krovėju uoste, ir tų pinigų man pakako, kad išgyvenčiau. Atėjus žiemai, išsidanginau į pietų Vokietiją. Tada buvo populiarus hipių judėjimas. Seksualinė revoliucija, narkotikai. Pradžioje viskas atrodė lyg žaidimas, kol būdamas devyniolikos nuo perdozavimo narkotikais atsidūriau ligoninėje. Dvi savaitės komos ir dar šeši mėnesiai intensyvaus gydymo. Jaunystės draugų jau nebėra nė vieno, visi jie po velėna.

Kaip toliau klostėsi Tavo gyvenimas?

Gulėdamas ligoninėje atsitiktinai perskaičiau straipsnį apie vieną politinį kalinį, kuris mirė po 142 dienų badavimo. Šis straipsnis mane pritrenkė - suvokiau, kad galėčiau badauti iš meilės, bet niekaip nesupratau, kaip galima badauti dėl politinių pažiūrų. Išėjęs iš ligoninės išvykau į Frankfurtą, kad galėčiau susipažinti su žmonėmis, kovojančiais su imperializmu, nacizmu, cheminių gamyklų statyba, už didesnę laisvę. Pagrindinis šių judėjimų tikslas buvo kova su funkcionieriais ir biurokratais, kurie valstybės aparate sėkmingai gyvavo tiek hitlerinės Vokietijos laikais, tiek po to. Tada dvejus metus artimai bendravome ir su dabartiniu Vokietijos Užsienio reikalų ministru Joška Fišeriu, kartu dalyvavome skvoterių judėjime, užgrobdavome negyvenamus namus ir juose įsikurdavome. Bet paskui mūsų keliai išsiskyrė, jis atsidavė politikai ir Žaliųjų partijos kūrimui. Aš buvau prieš politinės partijos įkūrimą, nes tokiu būdu sujungus visuomeninius judėjimus, prarandama individų iniciatyva. Partijai deleguojama atsakomybė, bet kas yra partija?..

Kokia Tavo profesija?

Visą gyvenimą norėjau būti vaikų darželio auklėtoju. Ir pirmiausia teko darbuotis su kūdikiais iki vienerių metų amžiaus. Ir dabar Hamburge dirbu su 3-5 metų vaikais. Ruošiu jiems specialias programas, savaitė išgyvenimo miške, savaitė - prie ežero. Man teko gyventi ne vienoje šalyje, trejus metus praleidau Prancūzijoje, penkerius - Ispanijoje, pusantrų metų - Maroke, metus - Švedijoje, bet visur stengiuosi dirbti su vaikais.

O kaip asmeninis gyvenimas?

Jau dvidešimt dvejus metus gyvenu su savo drauge Sibile. Ji studijavo indoneziečių kalbą ir etnologiją, dirba Hamburgo universitete. Mes turime penkiolikos metų sūnų Paulą. Nesusituokę, nes esu nusistatęs prieš vedybas. Juk kai pasirašomas kontraktas, žmonės nustoja kovoti vienas už kitą. Manau, kai partneriai yra pakankamai autonomiški, tik tada jie gali mylėti vienas kitą. Kai "turi" - nebemyli. Manau, kad du žmonės privalo stengtis palaikyti vienas kito ir savo autonomiją. Mes ir atskirus miegamuosius turime. Atsimenu, kai Sibilei pasakiau, kad privalome turėti savo erdvę ir miegoti atskirai, kad norėdami ateiti vienas pas kitą turime paprašyti leidimo, ji porą metų į mane žiūrėjo išplėtusi akis. Bet jeigu dabar pasiūlyčiau įsikurti viename miegamajame, ji nė už ką nesutiktų. Toks gyvenimo modelis tikrai vykęs. Šiuo metu jau beveik dešimtmetį gyvename Hamburge, garsiajame Raudonųjų žibintų kvartale Sant Pauli, ir esame laimingi.

O kaip likimas suvedė su menininkais?

Prieš dvidešimt penkerius metus dviračiu miniau Frankfurto gatvėmis ir staiga pamačiau sugedusi autobusą. Pravažiavęs šimtą metrų nutariau sugrįžti. Taip įvyko mano pažintis su Chris Torch, dabartiniu Stokholme įsikūrusio kultūros centro Intercult vadovu. Tada jis gastroliavo su teatro grupe "Earth Circus". Padėjau jiems, susidraugavome ir net kurį laiką gyvenome užgrobtame name. Paskui jie išsiruošė į turnė po Jungtines Amerikos valstijas. Man ši teritorija uždrausta, nes du kartus dalyvavau užgrobiant JAV ambasadą, protestuodamas prieš įvykius Grenadoje ir bombardavimą Panamoje. Bet bičiulystė su aktoriais nenutrūko. Tiesą pasakius, iki tol teatro nemėgau. Paskui pamačiau, kad aktoriai lygiai taip pat ieško savo identiteto ir dažnai tai, kas vyksta scenoje, yra vienaip ar kitaip jų asmeninių dramų atspindys. Man visada gyvenime labiausiai rūpėjo žmonės. Man gyvenimas - tai draugysčių paieška. Kitas žmogus - tai savotiškas veidrodis, atspindintis tavo išgyvenimus. Per kitus žmones ir save suvokti gali daug geriau.

Tad menininkai jus vis kviečia į savo draugiją?

Ruošdamas įvairius projektus Chris suvokė, kad geriau kai yra ne vienas, o du žmonės, kurie dalyvauja projekto įgyvendinimo procese. Tad mano uždavinys - pasirūpinti menininkais, kad jie būtų pavalgę, prižiūrėti, geros nuotaikos. Taip pat iš šalies man lengviau reflektuoti ir meninį procesą. Su Chrisu niekada mus nesiejo kontraktai, jis tik apmoka mano pragyvenimo ir kelionės išlaidas. Noriu būti laisvas. Jeigu kas, galiu apsisukti ir eiti savo keliu. Bet mus sieja sena bičiulystė.

Kokį įspūdį Tau paliko Klaipėda?

Į Klaipėdą atvykau savaitę prieš prasidedant Jūros šventei. Ir kol klaidžiojau ieškodamas centro iš jūrų perkėlos bei dvi valandas purškiant lietui laukdamas numatyto susitikimo Atgimimo aikštėje, mintyse keikiau Chrisą ir galvojau: "Į kokį pasaulio užkampį jis mane atitempė!" Stebėjau praeivius: jie, nors skirtingai apsirengę, atrodė kaip uniformuoti. Jų akyse atsispindėjo tas pats pilkumas ir niūrumas, kokį mačiau ir aplinkiniuose pastatuose. Merginos panėšėjo į Barbes, pagamintas Kinijoje, bandančias įsipaišyti į madas ir nesuvokiančias, kad moteris grožį spinduliuoja iš vidaus. Lyginau merginas su kelte matyta vienodai apsirėdžiusių vokiečių paauglių dviratininkių grupele. Ten už uniformos slypėjo individualybės, o klaipėdietės, nors ir apsirengusios skirtingai, atrodė labai vienodos. Miestas atrodė lyg sergantis nuolatine depresija. Tačiau įsikūręs Laivų remonto teritorijoje, pradėjau pamilti Klaipėdą. Negaliu vadinti Klaipėdos miestu, nes tai, mano supratimu, yra mielas kaimelis. Jau po kelių dienų vaikštinėdamas senamiesčiu atpažindavau veidus, sveikindavausi su jau sutiktais žmonėmis. Čia sutikau tiek daug nuostabių žmonių, tad išvažiuoju sudaužyta širdimi. Man patiko, kad mieste išliko kampelių, kur žmonės gali ramiai susėsti ir bendrauti. Vakaruose už bendravimą turi mokėti, nes jei nori susitikti su draugais, priverstas eiti į barą ar kavinę. Jūsų visuomenė man atrodo labai disciplinuota. Gatvėje sunku įžiūrėti individus, nes jie savęs niekaip neišreiškia. Tarsi egzistuotų atskira organizuota visuomenė ir iš jos iškritę visų amžiaus grupių elementai. Vidurio nėra. Pas jus individai kovoja už savo identitetą, o mano kartos Vokietijoje identiteto paieškos buvo vykdomos kolektyviai. Tiesa, Klaipėdoje mačiau nuostabų dalyką - baltus karvelius, ore darančius dvigubą salto! Ir dar - mieste labai švaru. Kiekvienas pilietis net nuorūkai gatvėje ieško šiukšlių dėžės. Tai rodo individo pagarbą visuomenei. Taip pat džiugu, kad visai nėra šunų išmatų, nes naktį Hamburge einu važiuojamąja gatvės dalimi, kad neįlipčiau į išmatas.

Kaip vertini "Seas" projekto premjerą Klaipėdoje?

Mes pasiekėme tai, ko norėjome - atidarėme tiltą į naują teritoriją, apgyvendinome menais netradicines erdves. Tai buvo iššūkis vietos gyventojams. Manau, Klaipėdai tiesiog būtini tokie iššūkiai. Kiek žmonių apsilankė! Manau, kad Beno Šarkos skulptūra su Kristumi iš nudvėsusiu žuvų - puikiausias pavyzdys, kaip galima provokuoti žmogų. Benas savo darbe sugebėjo puikiai suderinti archaiškus ir laikinus dalykus. Tai nėra daugeliui įprastas "gražus" menas. Tai provokacija, kuri dar ir dvokia! Tad tokia provokacija gali sukelti diskusijas net tarp įsimylėjusiųjų. Ji verčia galvoti, čia negalimas kolektyvinis vertinimas, tai skatina individualų mąstymą ir požiūrį. Manau, Beno darbas galėtų būti "Seas" simboliu įvairiausiomis prasmėmis.