Melnragiškė nuo gimimo

"Kai pradėjau lankyti mokyklą, mano klasėje buvo penkiasdešimt pirmokėlių. Tik vėliau mus padalino į dvi klases. Buvome labai draugiški ir kasdien siausdavome po kopas. "Miestiečiams" išdidžiai sakydavome, jog turime pačią didžiausią smėlio dėžę - visas kopas.
Melnragės vaikai - turbūt patys atsargiausi. Mums nuo mažens tėvai yra įskiepiję jūros baimę. Ir tikrai niekada nesu pasielgusi neprotingai. Man keista, kad vasarą vos ne kasdien į pliažą lekia greitoji pagalba. Tačiau esu skendusi ir aš - tik baseine. Ten, matyt, truputį pervertinau savas jėgas. Nors esu pragmatikė, tikiu likimu. Manau, mes kiekvienas gimdamas atsinešame savo likimą ir laiką šiame gyvenime."
Judita - vienturtė savo tėvų dukra. Baigusi mokyklą, nesiryžo palikti namų.
"Labai norėjau mokytis matematikos, bet teko savo svajonės atsisakyti. Klaipėdoje tokios specialybės nebuvo. Pradėjau dirbti ir paslapčia nuo tėvų įstojau į vakarinį Kauno politechnikos instituto skyrių. Žinojau, kaip reaguotų - vakarais eiti mokytis, vėlai grįžti!? Bet laikui bėgant viskas susiklostė puikiai ir aš įgijau gana įdomią specialybę - daug išmokau apie laivų mechanizmus. Ir tėtis, tai sužinojęs, labai manimi didžiavosi. Net keturiolika metų dirbau pagal šią specialybę Žvejų kolūkyje, ir man labai patiko. Tačiau, manau, moters paskirtis vis dėlto yra kitokia, nei laivus valdyti... Jeigu tektų gyvenime dar kartą rinktis, tuo pačiu keliu nebeičiau."

"Svarbu, ką vyrai sako"

Pasak Juditos, ji niekada gyvenime nesuko sau galvos, kad neištekėjo, nepagimdė vaikų. "Niekada nereikia nieko daryti per prievartą, tik dėl to, kad taip daro kiti."
Judita turi draugą Giunterį, gyvenantį Vokietijoje. Pažįstami jį praminė Gintaru.
"Viską iš gyvenimo priimu, ką jis man duoda. Matyt, vedybos man nebuvo skirtos, aš turėjau save realizuoti kur kitur. Bet nesu aš vienišė ir niekada ja nebuvau. Kol nedraugavau su Giunteriu, tai man užtekdavo artimų draugų rato. Viriau visuomeninėje veikloje, ir nebuvo kada dairytis tinkamo vyriškio. Aš tiek prisibendrauju, kad kartais man labai norisi pabūti vienai. Tada ir mamos prašau, kad netrukdytų ir nekalbintų."
Didžią savo gyvenimo dalį Judita sako praleidusi vyriškoje draugijoje. Tačiau bendravo tik kaip su kolegomis. Ir niekad nepastebinti nei jų komplimentų, nei juo labiau koketavimo. "Jei kolega nusikirps plaukus ar nusiskus barzdą, aš tai pastebėsiu po pusmečio. Bet ką pasakė - girdžiu ir vertinu iš karto."