Marija Černiauskaitė-Barauskienė: "Kūryba man - kaip dangiška šviesa..."

Su viskuo susitaikai, kai liga prispaudžia. Gal aukščiausias specialiai ją man atsiuntė, kad iš lėto, nieko nekaltindama suvokčiau savo galimybes.

Žinau, kad dabar jokiu būdu nesuvaidinčiau Martos iš "Kas bijo Virdžinijos Vulf?". Jei pakelčiau dabar savo jausmus iki tokios kondicijos - su manimi būtų baigta. O į teatrą traukia. Kūryba man - kaip dangiška šviesa...

Dabartinių aktorių požiūris į aktorystę kitoks ir teatras kitoks...

Teatras visą laiką keičiasi. Tuo jis ir įdomus. Man įdomūs kai kurie režisieriai, kai kurie spektakliai. Kai kurie ir anksčiau būdavo neįdomūs ir dabar neįdomūs.

Koks spektaklis jums įdomus?

Spektakliai kaip paveikslai. Vieniems patinka vienokie, kitiems - kitokie. Tai skonio reikalas.

Man spektaklis įdomus, jei pamatau ką nors netikėto. Kai kam nepatiko "Šaltas vaikas" dėl bjaurumo estetikos. O man šiame spektaklyje yra tokių gražių, gyvenimiškų scenų. Man patinka šitas spektaklis. Ne todėl, kad ten mano dukra (Eglė Barauskaitė. - Aut. past.) vaidina.

O ji labai gerai vaidina. Žiūriu į ją ir galvoju - aš taip suvaidinti negalėčiau. Ji iki tokios temperatūros save įkaitina!

Žinote, mano svajonė buvo vaidinti Kleopatrą. Čia beveik visų aktorių, kurios vaidina didelius vaidmenis, svajonė. Mačiau Kleopatrą Estijos teatre, dar kelias. Aš šį vaidmenį įsivaizdavau kitaip ir svajojau. Kol pamačiau, kaip Kleopatrą vaidina Julija Borisova Maskvoje. Po to daugiau nesvajojau. Supratau, kad taip aš niekada nesuvaidinsiu. Ji sukūrė tai, ką aš įsivaizdavau. Man atrodė, kad tai viršūnė.

Kokį vaidmenį pati laikote savo aktorinės biografijos viršūne: Džiuljetą (V. Šekspyro "Romeo ir Džiuljeta"), Mortą (J. Marcinkevičiaus "Mindaugas"), Barborą Radvilaitę (J. Grušo "Barbora Radvilaitė"), Martą (E. Olbio "Kas bijo Virdžinijos Vulf?")...?

Aš nepasiekiau viršūnės. Neduok, Dieve. Atrodo, jau pasiryžti šiandien suvaidinti taip, kaip įsivaizduoji. O partneris pasako kokią repliką ne taip ir scena visiškai kitaip išsirutulioja.

Scenoje labai daug kas priklauso nuo partnerio, ir nuo režisieriaus, ir net nuo kostiumo.. O kritikai atvažiuoja, pažiūri premjerinį spektaklį ir sukritikuoja. Aš nesu gavusi smarkios kritikos, net atvirkščiai, bet man šis bruožas nepatinka. Gal čia lietuvių bruožas... Pažiūrėkite per televiziją kaip rusai geranoriškai aptarinėja, analizuoja spektaklius, aktorių darbus.

Man atrodo, kad kritikas turi pažiūrėti spektaklį mažiausiai keturis kartus, kad darytų apibendrinimus. Vieną kartą spektaklį pažiūrėjęs savo nuomonę gali pasakyti eilinis žiūrovas.

Klaipėdos dramos teatras sekmadienį pradeda naują sezoną jūsų jubiliejui dedikuotu spektakliu R. Harvurdo "Kvartetas" (rež. P. Gaidys). Vaidinate jame pagrindinę veikėją Džinę Horton. Ką jums reiškia šis vaidmuo?

Šis vaidmuo man - kaip stebuklas. Jaučiuosi taip, lyg gyvenimas būtų sugrįžęs.

Šitoje pjesėje labai daug žmogiškumo. Susirenka seni žmonės, kurie kažkada buvo kartu. Jie svajoja, gyvena praeitimi, jie nori kurti, bet jau negali. Tai juokinga. Džinė Horton vyresnė už mane, o aš ją vaidindama pamirštu, kad man - 75-eri.

Kad jūs žinotumėte, kokia tai laimė, kokia tai šventė. Teatre aš pailsiu dvasiškai, sparnus įgyju. Dievaži. Einu gatve ir man viskas gražu: žydinčios kiaulpienės, debesys... Jausmai tai tie patys...