Mandras berniokas iš Ukmergės

Dėl sporto ir aš buvau pametęs galvą. Nuo pirmos iki šeštos klasės buvau užkietėjęs futbolininkas. Bet mama labai norėjo matyti savo pagranduką šokantį. Aš labai kračiausi šios minties. Buvo taip: mama viename kambaryje verkė, kad neišpildau jos svajonės, o aš kitame liejau ašaras vien tik pagalvojęs apie šokių repeticijas. Bet mama nugalėjo, ir aš pradėjau lankyti sportinius šokius. Iš pradžių slėpiau nuo draugų šią naujieną. Bet kartą važiuojant autobusu, mes gyvenome Ukmergėje, mane pamatė teta. Ir visam autobusui girdint sušuko: "tai ką, Auriuk, į šokius važiuoji?" Aš galvojau, kad skradžiai žemę prasmegsiu, paraudau, susigūžiau. Visi žiūri į mane, berniukai pradėjo vienas kitą kumščiuoti, laidyti į mane pašaipius žvilgsnius. Ir taip buvo ne kartą. Bet nesilioviau lankyti repeticijų, nenorėjau įskaudinti mamos.

O kodėl pasirinkai šokių studijas jau baigęs mokyklą?

Besimokydamas vidurinėje mokykloje negalėjau pasigirti nei dideliais literatūriniais, nei matematiniais sugebėjimais. Išleistuves šventėme Šventojoje, tada ir susimąsčiau, kad visai neblogai būtų studijuoti Klaipėdoje. Beje, šio miesto dar nebuvau matęs. Prisiminiau, kad skaičiau skelbimą, jog Klaipėdos universitete yra Sportinių šokių katedra. Atvažiavau į Klaipėdą su dviem dideliais lagaminais ir ilgai ieškojau Menų fakulteto. Mane priėmė, ir šiandien tikrai esu dėkingas mamai, kad turėjo kantrybės mane įtikinti lankyti šokių repeticijas, o ne spardyti kamuolį.

Klaipėdoje Tu gerai žinomas šokėjas. Ar nepasvajoji atsidurti Vilniaus operos ir baleto teatro scenoje?

Svajonės svajonėmis, aš mėgstu realų gyvenimą. Man geriau būti žinomam Klaipėdoje, nei eiliniam sostinėje. Aš myliu savo kolektyvą, man smagu čia dirbti. Tikrai kol kas iš Klaipėdos nesiruošiu išvažiuoti. Žinoma, man buvo be galo smagu šokti su Vilniaus baleto meistrais pas A. Choliną, labai daug išmokau. Bet grįžti pas savus buvo dar smagiau.

Kaip reaguoji į replikas, kad baleto šokėjas - nevyriška profesija?

Dabar taip viskas susipynę, kad vargu ar kas galėtų pasakyti, kurios specialybės tikrai vyriškos arba moteriškos. Jeigu moterys tarnauja kariuomenėje, kodėl vyrai negali šokti baleto?

Sakoma, kad dauguma baleto šokėjų - netradicinės pakraipos. Tavęs tai nežeidžia?

Žinau, kad vyrauja tokia nuomonė. Tačiau "žydrų" yra ne tik tarp baleto šokėjų, jų daug visur, net ir Seime. Manęs tai neliečia.

Baleto šokėjui reikia saugoti pagrindinį turtą - kojas. Kaip Tu tą darai?

Specialiai nieko nedarau. Turėjau dešinės kojos pėdos traumą, tad iki šiol menkiausias kryptelėjimas būna labai skausmingas. Nesilaikau jokių dietų, daug valgau, turiu puikią medžiagų apykaitą. Gal vėliau ir teks susirūpinti sveikata. Balete paprastai intensyviai šokama dvidešimt metų. Aš dar net pusės nepasiekiau. Apie traumas negalvoju ir nemąstau, kas bus tada, kai teks baletui pasakyti "sudie". Tada rausiu plaukus nuo galvos, kai teks mąstyti apie ateitį be baleto. Nors ir nešokant galima dirbti choreografu, talkinti statant spektaklius.

Išvaizdai daug dėmesio skiri?

Skiriu. Man patinka netradiciniai, avangardiški drabužiai. Ypač domiuosi avalynės mada. Ir kostiumą mėgstu vilkėti.

Širdies draugę turi?

Su Silvija susipažinome studijų pradžioje. Ji baigė dizainą. Pirmame kurse buvau labai mandras berniokas iš Ukmergės. Nesivaržydavau prieiti prie merginos ir ją užkalbinti. Silviją pakviečiau į Sati koncertą ir pasiūliau pažiūrėti, kaip šoku. Ji atėjo. Mes draugaujame septynerius metus. Per tą laiką buvome ir trumpam išsiskyrę, bet supratome, kad negalime vienas be kito. Nors draugai dažnai kalba, kad ilgos draugystės dažnai būna pražūtingos, mudu netikime tuo. Jeigu per tiek laiko mūsų meilė neišblėso, tai tikrai ji gali virsti šeimynine laime. Aš ją labai gerbiu ir myliu.