Ir vis dėlto kuris iš menų buvo "pirminis"?
Sukinius daryti pradėjau tuomet, kai ėmiau vaikščioti... Na, o kelio į meną paieškos prasidėjo nuo baleto. Tačiau mama, medikė, mane labai greitai nuo baleto lazdų atitraukė. Jai atrodė, kad vaikui per sunkus toks krūvis. Paskui buvo folkloras, pianinas, choras, estradiniai šokiai, Justino Vienožinskio dailės mokykloje mokiausi tapybos, grafikos paslaptis įminti. Bet šokis buvo visada. Kai reikėjo rinktis gyvenimo kelią, vis dėlto stojau į Dailės akademiją studijuoti scenografijos. Baigusi vėl draskiausi - negaliu savęs išreikšti, realizuoti, toliau lankiau Vyčio Jankausko modernaus šokio studiją. O tuomet jau buvo prasidėję "Baltijos šokio" festivaliai, atvėrę akis ir sielą. Man tai atrodė labai įdomu, patrauklu: naujos idėjos, mintys, o ir galimybės. Aš tame norėjau nardyti. Bet suvokiau - stinga žinių.
Išvažiavau į Vokietiją, Eseną, kuriame labai stipri šokio mokykla. Nors tebuvau perkopusi vos dvidešimt, ten pareiškė, kad esu per sena... Pradėjau dairytis, ieškoti, kur vis dėlto ir "senė" galėtų mokytis. Atradau - Zalcburgas.
Bet tai privati mokykla.
Ieškojau rėmėjų. Pirmiausiai parėmė Zalcburgo ROTARY klubo prezidentas ponas Kronas. Ir nurodė, kas galėtų dar paremti. Galiu pasakyti, kad man galimybes studijuoti suteikė Zalcburgo miesto žmonės. Savaitgaliais dirbdavau, tvarkiau namus, dažiau sienas. Ak, ko tik nesu dirbusi! Be abejo, kiek įstengdami padėjo ir tėvai.
Kuo išskirtinė toji Zalcburgo šokio mokykla?
Nekenčiu rutinos, sustabarėjusios sistemos. Visada maištaudavau prieš mokyklines taisykles. O čia mane viskas tenkino. Tik pirmaisiais metais hatha jogos pamokos, kuriomis prasidėdavo kiekvienas rytas mokykloje, man atrodydavo beprasmės. Viską atlikdavau, kaip liepiama, bet... absoliučiai nieko nejaučiau. O vėliau supratau, kaip tos jogos pamokos reikalingos: paruošti, sustiprinti kūnui, valiai, ugdyti koncentracijai. Ir tuomet jau eini į šokio salę mokytis. Be jogos, buvo dar ir kitoks fizinis krūvis ir be galo daug įdomios, reikalingos informacijos.
Kai baigiau studijas Zalcburge ir pradėjau dirbti, dar labiau įsitikinau: kaip gerai, kad turėjome jogos pamokas. Jose išmokau susikaupti, kontroliuoti mintis. Ir dabar, kai buitis, aplinka išbalansuoja, stveriuosi jogos, ji viską sustato į savo vietas. Tačiau tiesiogiai joga aš to nenorėčiau įvardyti, nes nesuraitau, pavyzdžiui, kojos už sprando. Tai būtų judėjimo pratybos ar kas nors panašaus.
Ir kas po Zalcburgo?
Grįžau į Lietuvą vietos po saule ieškoti.
Ir?
Ir - į Dailės akademiją. Čia radau entuziastų tam, ką buvau sumąsčiusi. Surinkau būrį studentų ir sukūrėme šokio teatrą. Dabar iš to teatro kai kurie ne tapo, ne kuria grafiką ar skulptūrą, o blaškosi po pasaulį ieškodami savo kelių šokio pasaulyje. Nes jis užbūrė, pakerėjo lygiai taip pat kaip mane.
Kai susipažinau su Vladimiru Čekasinu, pirmą kartą išbandžiau improvizacijos galimybes su tokiu garsiu džiazo muzikantu, nes gyvai dar nebuvau improvizavusi. Tai buvo nauja ir svarbi patirtis ateičiai. Paskui projektai su muzikantais Mariumi Aleksa, Vyčiu Nivinsku, Andre Pabarčiūte, Liudu Mockūnu, Arkadijumi Gotesmanu. Jau tarsi ir turėdama ką parodyti ir pasiūlyti, kreipiausi į Menų spaustuvę. O joje - tik skurdoka salytė. Sulaukiau tik tiek paguodos: "Patys nieko neturime. Taigi nieko ir pasiūlyti negalime."
Supratau, kad galiu pasikliauti tik pati savimi. Nelaukiau, kol kas nors ką nors pasiūlys. Nežinau, kaip tai pavadinti - įkvėpimu, nušvitimu ar dar kaip nors, tačiau projektai su muzikantais manyje atvėrė versmes, kuriose galėjau panaudoti beveik viską, ko išmokau, ką sukaupiau per savo kelio paieškas, ir tuo pat metu tyrinėti savo kūno ir fantazijos galimybes. Supratau, kad tos improvizacijos padeda mokytis šokiu kalbėti apie gyvenimą. Tuo laiku ir gimė šokio spektaklis "Čia ir dabar". Šio spektaklio esmė - čia ir dabar tu kovoji dėl kiekvieno žingsnio, o paskui jį žengi. Ir tai buvo tarsi nuojauta - šiuo spektakliu aš įžengiau į "Baltijos šokio" festivalį. Ir šokio pasaulis mane priėmė.
Už šį ir kitą spektaklį - "Salamandros sapnas" - 2007 metais pelnėte "Auksinį scenos kryžių". Kaip užgimė "Salamandros sapnas"?
Kai buvo repetuojamas spektaklis "Čia ir dabar", susiradau maestro Valentiną Masalskį ir paprašiau patarimo, įvertinimo. Neturėjau jokios režisūrinės patirties. Tuomet mes daug kalbėjomės apie meną apskritai ir jo "šiukšles". Valentiną Masalskį laikau savo MOKYTOJU. Jis man - labai svarbus žmogus. O tuomet pradėjome bendradarbiauti. Užgimė idėja dėl sielos ir kūno transformacijos. Atsiklausiau Masalskio, ar imtųsi režisūros? Jis sutiko. Tuomet Menų spaustuvei pateikiau paraišką. Kai jau muzikinė ir judesio struktūra buvo, maestro viską sudėliojo į savo vietas. Ir labai kratėsi režisieriaus titulo, nes teigė, kad esąs tik šio spektaklio sudėliotojas...
Dabar jau taip klostosi - kiekvienas Jūsų choreografijos projektas tampa įvykis ne tik šokio, bet ir teatro pasaulyje. Ir Jūsų spektakliai laukiami, nes kaskart kuo nors nustebinate ir net pribloškiate. Gal todėl, kad liepsnojate?
Jeigu nedegi ir neliepsnoji, nėra ko lipti ant scenos. Džiaugiuosi, kad lygiai taip pat dega ir liepsnoja spektaklių partneriai - tiek muzikantai, tiek šokėjai, tiek kostiumų kūrėja Renata Valčik.
Ir štai su tokiu sukauptu bagažu Jūs atvažiuojate į Klaipėdą, ketinate dėstyti Menų fakultete ir toliau pati tęsti mokslus. Kas Jus parviliojo į mūsų miestą, kurį vilniečiai laiko gilia provincija?
Pirmiausiai - jūra, iš kurios nemokamai galėsiu semtis įkvėpimo ir idėjų. Antras dalykas - jaučiu, kad turėsiu ką perteikti studentams. Noriu dalintis tuo, ką jau pati sukaupiau. Trečia - Valentinas Masalskis renka aktorių kursą Klaipėdos universitete. O mes turime nemažai idėjų bendram darbui. Ir Klaipėdoje - palanki dirva jas realizuoti.
Kaip į Jūsų planus persikelti į Klaipėdą reagavo vilniečiai tėvai?
Mano tėveliai labai priešinosi, kai rinkausi Dailės akademiją, paskui atsidaviau šokiui. Ypač mama medikė labai norėjo, kad minčiau jai žinomais medicinos keliais ir takais, įgyčiau stabilią profesiją su tegul ir nedideliu, bet nuolatiniu atlygiu. Ir dabar, kai paprašau lito dviejų autobusui (gauti honorarai čia yra, čia jų nebėr...), mama vis palinguoja galvą: "Ar aš tau, dukra nesakiau?" Bet, žinoma, pinigų duoda... Jau suprato, kad niekuo nebepaveiks mano pasirinkimo. Mamą paguodžiu taip: "Mama, tu gydai kūną, o aš - žmogaus sielą. Tai manyk, kad žingsniuojame tuo pačiu keliu."
Dosjė
Loreta Juodkaitė - viena savičiausių jaunų šiuolaikinio šokio kūrėjų Lietuvoje. Šiuolaikinio šokio pagrindus ji gavo Vyčio Jankausko vadovaujamoje Modernaus šokio studijoje. 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografijos bakalauro studijas, o 2005 m. - Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją (SEAD). Profesionaliojoje scenoje debiutavo 2006 m. ir iš karto susilaukė ir publikos, ir kritikų pripažinimo. Šiuo metu dirba kaip nepriklausoma šokėja ir choreografė.
L. Juodkaitė jau sukūrė dešimt šokio spektaklių. Jos spektakliai buvo rodyti Rusijoje, Armėnijoje, Ukrainoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Izraelyje. Šokio spektakliai "Čia ir dabar" ir "Salamandros sapnas. Paveikslas" (režisierius Valentinas Masalskis, Menų spaustuvė) 2007 m. jai pelnė "Auksinį scenos kryžių" už metų debiutą.
1995-1997 m. dirbo šokio mokytoja Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje. 2004 m. - jogos dėstytoja Christos Hassfurther Teatre (Austrija). 2005-2007 m. - Vilniaus dailės akademijos (VDA) Šokio teatro vadovė, Sporto centro šokio technikos lektorė. Veda šokio seminarus Lietuvoje ir užsienyje.
Choreografijos darbai:
2008 m. "Sibilė." Režisierius Valentinas Masalskis, Menų spaustuvė.
2008 m. "Riba." Kūrybinio veiksmo bendruomenė.
2008 m. "Išnykti." Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
2008 m. "Kai bus balta." Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
2008 m. "Nepaklusti." Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
2007 m. "Trimatrix. Trys judėjimai." Idėjos autorius ir kompozitorius Tomas Dobrovolskis, Menų spaustuvė.
2007 m. "Šokis mieste." Lietuvos šokio informacijos centras (sukurtas festivaliui "Menas netikėtose erdvėse", nacionalinės programos "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" dalis).
2006 m. "Salamandros sapnas. Paveikslas." Režisierius Valentinas Masalskis, Menų spaustuvė.
2006 m. "Čia ir dabar..."
2005 m. "Vėlinės." VDA Šokio teatras
2005 m. Šokio improvizacija festivalyje "Vilnius City Jazz 2005". Projekto sumanytojas - Vytautas Mikoliūnas.
Vaidmenys šokio spektakliuose:
2009 m. "Daryti tai, nedaryk to." Choreografas Thomas Lebrun (Prancūzija), Lietuvos šokio informacijos centras, Cie Illico (Prancūzija).
2005 m. "Pėdsakai." Choreografas Vytis Jankauskas, Vyčio Jankausko šokio trupė.
2005 m. "Get Ready for Love." Choreografė Vita Osojnik (Slovėnija), Zalcburgo šokio festivalis Sommer Szene 2005 (Austrija).
2005 m. "RED." Choreografas Milan Kozanek (Slovakija), Zalcburgo eksperimentinė šokio akademija (Austrija).
2005 m. Šokio teatro projektas. Choreografė Vita Osojnik (Slovėnija).
2004 m. "Fuzzy Time." Choreografė Rebecca Murgi (Italija).
2003 m. "Nuts and Other Fruits." Choreografė Vita Osojnik (Slovėnija), Zalcburgo eksperimentinė šokio akademija (Austrija).
2002 m. "Baltas." Choreografas Andrius Pulkauninkas, Fabrikas Nr. 6.
2002 m. "Užkasti vaivorykštę." Choreografas Vytis Jankauskas.
1999 m. "Va Bank." Režisierė Sandra Bernotaitė.
Vaidmenys teatre:
2005 m. "Leben mit dem Wurm." Režisierė Christa Hassfurther (Austrija).
Darbas kine:
2007 m. Šokėja. "Nuodėmės užkalbėjimas." Režisierius Algimantas Puipa.
2003 m. Scenografija ir kostiumai trumpo metražo filmui "Vaikystėje spalvos buvo ryškesnės". Režisierius Jonas Grižas.
Rašyti komentarą