Liutauras Kasiulaitis: "Man patinka gyvenimo cukrus"

Kai ilgą laiką nevaidinu spektakliuose, teatro ieškau gyvenime. Patinka pokštai ir linksmybės. Jei sakyčiau, jog gyvenime nevaidinu, meluočiau. Asmeninis gyvenimas susaistytas su teatru, nes kūrybos procesas niekada nenutrūksta. Tačiau asmeninis gyvenimas svarbesnis.

Ar teatras nevaržo?

Ne. Man būna labai gera po vykusio spektaklio. Atsiranda daugiau energijos - norisi dar ką nors daryti. Teatras - mano gyvenimo jėga.

Dažniausiai vaidinate tik komiškus personažus.

Taip. Mano išvaizda tokia. Užsidėjau šį štampą dar studijuodamas aktoriaus meistriškumą. Buvau jaunas ir, kaip visi jauni, labai gerai apie save galvojau. Dabar manau, jog kiekvienas komikas slepia didžiulį tragiką. Gal scenoje ir atrodau komiškai, bet rašydamas eilėraščius esu visiškai kitoks. Viliuosi, jog ateis laikas, kai galėsiu suvaidinti gilų ir tragišką personažą. Tuomet įrodyčiau, ką sugebu. Bet tai priklauso nuo režisierių. Apmaudu, kad jie bijo rizikuoti...

Dažniausiai Jus galima pamatyti juokaujantį. Jūs iš gyvenimo juokiatės, ironizuojat ar nuo kažko slepiatės?

Viskas priklauso nuo situacijos. Laviruoju kaip išeina. Slepiuosi, kai būna labai bloga. Bandau juokauti, bet draugai, kurie mane pažįsta, sako: "Tau gi bloga". Miunhauzenas irgi sakė: "Didžiausios nesąmonės daromos rimtu veidu. Todėl šypsokimės, ponai, šypsokimės".

Galėčiau visiems guostis, kaip man bloga. Bet noriu, kad žmonės galvotų: "koks jis linksmas!".

Patvirtinate teiginį, jog juokdariai - liūdni žmonės.

Taip. Anksčiau gal būčiau paneigęs, bet dabar tuo įsitikinau. Kaip ir visi, kartais paverkiu. Jei Dievas davė ašaras, tai kodėl jomis nepasinaudojus.

Ar esat susijęs su teatro intrigomis?

Be abejo. Kiekvienos profesijos žmonės rezga intrigas.

Teatras negali būti be intrigų?

Ne. Jei intrigų nebūtų, teatras būtų negyvas organizmas. Jei žiūrovai neapčiuoptų tvinkčiojančio pulso, būtų neįdomu.

Ar aktoriai dėl to kenčia?

Aišku, kenčia. Dar priklauso, kokios tos intrigos. Kiti rezga jas specialiai - dėl savo populiarumo.

Anksčiau į tai skaudžiai reaguodavau. Dabar - ne. Atsimenu, kartą su diplominiu spektakliu "Mažylis ir Karlsonas" išvažiavome gastrolių. Aš vaidinau Karlsoną. Kritikai parašė baisų straipsnį "Skrisk, Karlsone, ir nebegrįšk". Taip buvo baisu! Maniau, karjera, tik prasidėjusi, jau ir pasibaigė.

Dabar - juokinga. Aš myliu teatrą ir žinau, jei šis spektaklis nepavyko, tai kitas bus sėkmingas. Tuo teatras ir žavus - klaidas galima ištaisyti.

Filmavotės kine ir keliuose serialuose. Sunkiau dirbti teatre ar filmavimo aikštelėje?

Per mažai dirbau kine, kad galėčiau sulyginti. Ir kinas, ir teatras - aktoriaus darbas, kurį ir turi dirbti tik aktoriai. Pabrėžiu - tik aktoriai.

Kekšės irgi yra geros aktorės, bet tai nereiškia, kad jos gali... nors... Gal jos ir geriau suvaidintų Margaritą Gotjė. Bet aktorius žino, ką daro, ir už tai atsako. O kekšė niekada neatsakys.

Kur patraukiat po spektaklio?

Įvairiai. Priklauso, ar tai būna rytinis, ar vakarinis spektaklis. Dievinu "Švyturio" alų. Rytą patraukiu gerti šviesaus, vakare - tamsaus, - juokiasi.

Tai kuriam Klaipėdos bare Jus dažniausiai galima sutikti?

Priklauso nuo draugų. Jei važiuoju linksmintis, bet kur gerai jaučiuosi.

O kada rašote eilėraščius?

Nebūtinai reikia užsidaryti kambaryje ir, pasiėmus baltą popieriaus lapą, sėsti rašyti. Posmai kartais gimsta einant gatve. Grįžęs namo tik užrašau.

O kur Jūsų eilėraščius galima perskaityti?

Mano užrašuose. Tačiau jų nepublikuoju. Keletą dainų tekstų esu parašęs kurso draugei ir kolegei Eglei Jackaitei ir vaikų ansambliukui.

Eilėraščius rašau apie meilę, apie tai kas gražu. Man patinka saldūs dalykai, patinka gyvenimo cukrus... Visiškai tuo nesibodžiu kaip kiti. Priešingai, man tai gražu.

Sakoma, jog geriausias vyro draugas yra šuo. O Jūsų?

Žuvytės. Nes Klaipėdoje gyvenu.

Kokios moterys Jus erzina?

Girtos. Siaubas! Esu girdėjęs, jog baisiausia būna, kai moteris keršija moteriai. Pastebėjau tai. Bet girtos moters pakęsti negaliu.

Be visa ko, esate dar ir sezoninis Kalėdų Senis. Mylite vaikus, tikite Kalėdų stebuklais?

Visa tai darau dėl finansinių paskatų ir jokių iliuzijų čia ieškoti nereikia, - juokiasi. - Vaikai - labai nuoširdūs. Kartais, kai pamatau, kokį džiaugsmą suteikiu jiems, pamirštu apie pinigus. Patikiu Kalėdomis ir tuo, jog esu tikras Kalėdų Senis. Tada ir susimąstau - geriau ne dirbti, o būti Kalėdų Seniu.