Liudmila Novova: "Esu laivo įgulos narė kaip ir kiti"

Pas mus yra tarsi koks nerašytas įstatymas, pagal kurį aš esu toks pat įgulos narys, kaip ir visi kiti. Santykiai tarp mūsų pakankamai draugiški. Į mane vyrai žiūri taip pat, kaip ir į kitus. Be abejo, stengiuosi išlaikyti šiokią tokią distanciją tarp savęs ir kitų įgulos narių. Iš per didelio draugiškumo nieko gero nebus. Iš pradžių nelengva buvo - kiekvienas vyras turi savo charakterį, reikėjo tarp visų išlaviruoti, parodyti, kad atėjau čia tik dirbti, ir nieko daugiau. Visą gyvenimą juk buvau pradirbusi su moterimis, o čia - vieni vyrai. Iš pradžių dar buvo bufetininkė, o dabar likau tik aš viena.

Bendradarbiai nepalepina?

Žinoma, kai man pagal užsakymą atveža dėžes maisto, vyrai padeda sunešti, bet paskui jau pati vargstu, kilnoju. Esu atsakinga už tą darbą, todėl dirbu, stengiuosi. Nešauksi: aš moteris, man sunku. Kiti juk irgi turi darbo. Iš tiesų laive moteriai nėra jau taip sunku, bet darbo daug. Gaminu kiaurą dieną - vyrai valgo keturiskart, o jei dar kurio nors gimtadienis, kepu tortukus, pyragus. Žmonėms reikia skaniai valgyti, neturi būti jokio skirtumo tarp to, ką namie su meile jiems gamina žmona. Netgi duoną kepu, nes skanesnės už mūsiškę, lietuvišką, niekur nėra. Maistas ten kitoks - ir atrodo gražiai, ir kvepia skaniai, bet skonis visiškai ne toks, prie kokio mes įpratę. Todėl ir stengiuosi užsakyti tai, kas mums artimiau, labiau įprasta.

Tai jūrininkams svarbiausia - skaniai pavalgyti?

Laive čia juk vos ne vienintelis malonumas. Vyrai pasiilgsta namų, šeimos, o jei dar maistas bus neskanus... Po kokių dviejų trijų jūroje praleistų mėnesių jau matau, kaip jie nuliūsta, dingsta apetitas. Matau, kaip sublizga akys, kai atplaukiame į kokį uostą, ir jie gali paskambinti namo, pabendrauti. Tada jau ir nuotaika visai kitokia, ir valgyti vėl pradeda. Visokių sunkumų ir rūpesčių būna, todėl ir stengiuosi, kad bent maistas būtų skanus ir gražiai patiektas. Kartais, kai jau tiek prisikaupia įvairiausių skaudulių, o dar maistas prastas, gali pratrūkti konfliktas. Na, kol kas dar niekas nesiskundė. Kartais vyrai pasako, kad netgi žmona taip skaniai negamina. Ateina, patys pasimoko gaminti, klausinėja.

Kaip atsitiko, kad po dvidešimties metų kojinių fabrike tapote virėja?

Pagal specialybę esu kulinarė technologė. Nuo pat vaikystės svajojau gaminti, tačiau vyras nenorėjo, kad dirbčiau restorane. Sakė, kad dėl šeimos, dėl vaikų kitokį darbą rinkčiausi. Taip ir nuėjau į kojinių fabriką. Bet gyvenimas yra gyvenimas, padaro savaip. Su vyru išsiskyriau, mergaitės suaugo, todėl nebebuvo priežasčių atsisakyti to, apie ką taip seniai svajojau. Viskas apsisuko 180 laipsnių kampu, bet esu patenkinta.

Kelis mėnesius tarp reisų praleidžiate Klaipėdoje, namuose. Tikriausiai daug laiko skiriate savo pomėgiams?

Kai grįžtu, tai vaikai ir anūkai jau žino, kad porą savaičių prie puodų tikrai nestosiu. Ateina, klausia, ką pagaminsiu, o aš - "einam į kavinę". Po kiek laiko jau vėl noriu gaminti. Namie daug mezgu, siuvinėju. Mano mergaitės taip pat moka labai gražius rankdarbius daryti. Laive daug skaitau. Televizoriaus nėra, kada pažiūrėti, o knygai laiko vakare vis tiek atsiras.

Ar laive turite bent vieną kitą minutę, kurią galite skirti tik sau?

Pati aš į šitą darbą pasiprašiau, man niekas jokių aukso kalnų nežadėjo, todėl suprantu, kad reikia dirbti. Darbo pakanka, iki pat vėlyvo vakaro.

Kartą Italijoje buvo atėjusi komisija, tikrino mano darbo vietą, maistą. Žiūri - ir maistas geras, ir laikymo sąlygos nepažeistos, ir katilai, puodai tiesiog blizga. Klausia, kas man padeda, o aš parodžiau rankas - aš pati viską darau. Todėl, kai jau grįžtu, dukros varyte varo ir šukuoseną pasidaryti, ir manikiūrą.

Sakote, kad visur gerai tik svečiuose, o namai - vieneri.

Labai daug mačiau - Braziliją, Italiją, Prancūziją, ir Amerikoje svečiavausi. Labai patiko Norvegija. Ten apima tokia savijauta, lyg būtum namie. Italijai, pavyzdžiui, trauka jau ne tokia, ten iš tiesų jautiesi svečiuose. Ilgai buvome Monrealyje, todėl šį miestą pažįstu kaip Klaipėdą. Pamatyti norisi viską, kad ne tik sakytum, jog aš ten buvau, bet ir daug papasakoti galėtum.

Tiesa, kur nors nuplaukęs su žmonėmis nedaug pabendrauji, kalbos barjeras yra, bet vien jau tai, ką pamatai, palieka įspūdį. Ispanijoje, Sevilijoje, vasarą tokią šventę stebėjau - kaip senovėje vienuoliai eina, gobtuvus užsitraukę, plaka save. Į lauką išneša šventųjų statulėles. Savijauta tokia keista, lyg tuoj pat apsisuks laikas ir grįši į kokius nors viduramžius.

Gerai daug pamatyti, bet paskui traukia sugrįžti namo. Namai - tik vieneri, nesvarbu, blogai ten, ar gerai. Turi stengtis pats, kad juose būtų galima gerai gyventi. Turiu giminių Vokietijoje, tikrai buvo galimybė išvažiuoti ir ten gyventi. Gerai gyventi. Nenorėjau nei aš, nei mergaitės. Svarbiausia - žinoti, ko nori iš gyvenimo. Kiekvienas žmogus pats pasirenka savo kelionę.

"Laive niekada nešvilpauju"

Motoristas tekintojas Algis Venckūnas sako nesuprantąs tų jūrininkų, kurie skundžiasi namuose nebeturį ką veikti. "Tvarkau namų aplinką, pats remontuoju mašiną, pasidariau medžio apdirbimo stakles..." - vardija meistras.

Tikriausiai dėl tokio darbštumo Jus laive ir vadina auksinių rankų žmogumi?

Plaukiojant ne kartą pasitaikė avarinių situacijų, kuriose daug padėjau. Prisimenu, prie Roterdamo krantų nutrūko grandinė. Niekas mums į pagalbą neplaukė, sraigtasparniai taip pat neskrido - jūroje siautė dvylikos balų audra. Laive buvusios moterys jau meldėsi, bet susitvarkyti pavyko.

Koks tas motoristo darbas?

Šešiolikos metų tebuvau, kai stojau prie staklių, tapau tekintoju. Vėliau baigiau motoristų kursus, tačiau būna, jog ateina mechanikai, aukštąjį išsilavinimą įgiję, o tenka juos mokyti. Mokslai mokslais, bet be praktikos nieko nebus. Aš jau trisdešimt metų plaukioju, nebebijau, kad kas nors jūroje suges - aplopai, aplopai, o grįžęs į krantą pakeiti reikiamas detales. Dabartiniam laivui tik šešeri ar aštuoneri metai, bet mechanizmai vis genda ir genda. Būna, ištisą parą iš mašinų skyriaus neišlendu.

Į gimtąjį uostą dažnai negrįžtate ir ištisą pusmetį. Kaip į tai žiūri Jūsų šeima?

Buvau dar jaunas, tik 24-erių, kai pirmąkart išplaukiau. Žmona tada kalbėjo, kad čia tik porai metų - apsistatysim kambarį, ir užteks. Ir štai - jau trisdešimt metų... Dabar jau sunkiau - nebeužsukame į Klaipėdos uostą, lyg būtų koks tabu. Anksčiau dažnai sugrįždavom.

Smagu būdavo - dar sovietiniais laikais parveždavau visokių deficitinių prekių, lauktuvių vaikams. Ir pats daug pamačiau, daug šalių aplankiau. Būdavo, net penkias juosteles išfotografuoji, paskui grįžti, pasakoji visiems... Kaimynai pavydėjo. Nors čia, Klaipėdoj, kur mesi kepurę - vis į jūrininką pataikysi.

Turite du sūnus. Ar neketina jie pasukti Jūsų pėdomis?

Oi, ne. Vyresnysis dirba visai kitoj sferoj, o ir jaunėlis, dar moksleivis, tikriausiai rinksis kompiuterius.

Sūnūs užaugo man beveik nedalyvaujant, ypač vyresnysis. Kai gimė jaunėlis, padariau ketverių metų pertrauką, neplaukiojau, bet išsilaikyti buvo sunku.

Turbūt pakeliauti su šeima grįžus namo jau nebesinori?

Mačiau visas Europos šalis, daugelį Afrikos valstybių. Tik Amerikoje nesu buvęs, bet keliauti noras tikrai nebekyla. Būna, stovi kokiam uoste, ir net ne visada kur nors išeiti nori. Arba darbo yra.

Daug skaitau. Laive, kai yra laiko, knygas tiesiog ryte ryju. Steinbekas kažkada didžiulį įspūdį paliko. Namuose - kalnų kalnai knygų, bet būna, kad per tuos keturis penkis mėnesius, kuriuos praleidžiu namie, nė vienos į rankas nepaimu. Pjaunu žolę, statau arba taisau tvorą. Tikrai yra ką veikti.

Anksčiau, kai plaukiodavau, turėdavau daugiau laiko, nei dabar, labai mėgau meistrauti. Staliukus, šviestuvus darydavau, apkaldavau variu, raudonmedžiu. Daug namie turiu tokių dekoratyvinių medžio dirbinių. Dabar jau įgulos laivuose mažesnės, todėl laiko pomėgiams beveik nebeatsiranda.

Dažnai su šeima einame pasivaikščioti į mišką, mėgstame prie jūros nuvažiuoti, pažiūrėti į ją nuo kranto.

Sakoma, jūrininkai prietaringi.

Nustebsit. Buvome jūroje. Guliu aš lovoje, skaitau žurnalą. Paskui pasidėjau jį ant krūtinės ir mąstau, bandau prisiminti, kur kokie įrankiai sudėti. Na, jeigu kas nors nutiktų, nors jūra tada buvo rami. Tiesiog neįtikėtina, kad tokiomis aplinkybėmis grandinei kas nors nutiktų. Praėjo gal tik dvi minutės, ir staiga nutilo variklis... Tikra mistika.

Ir prietarais tikiu, bet ne aš vienas toks. Remontavome laivą Rygoje. Dirbome tris savaites, viršininkai paprašė baigti darbus ketvirtadienį, dvyliktą mėnesio dieną. Sakė, jei tądien nebaigsime, penktadienį niekur neplauksime, liksime uoste. Juk tryliktoji, ir dar penktadienis.

Švilpauti niekada laive nešvilpauju. Išgirstu, kad taip elgiasi bocmanas - jokiu būdu negalima. Nelaimę prišauks.