Linas Zubė: apie testosteroną, vėjus ir teatrą

Jums tiek nėra.

Nebedaug liko, - šypteli. - Vis dažniau susimąstau, ką Miltinis turėjo galvoje. Šie žodžiai, perskaityti jaunystėje, skambėjo keistai. Nesupratau. O testosteroną paminėjau neatsitiktinai. Dabar labai populiaru taip aiškinti. Gal ir Miltinio frazė susijusi su testosteronu. Ai, - mosteli ranka. - Tai tik pasvarstymai.

Kokie žmonės, jūsų manymu, renkasi teatro studijas?

Kiekvienas renkasi dėl skirtingų priežasčių. Aš šiuo keliu nuėjau, nes tais laikais scenoje buvo bene vienintelė vieta, kur galėjai sakyti ką manai apie tuometinę sistemą.tai buvo savotiška rezistencija. Atrodė, jog esu didvyris, o mano veikla - labai svarbi ir reikšminga. Tačiau laikai pasikeitė. Teatrą buvo apėmusi krizė, bet ji jau praeina.

Ką turite galvoje?

Gatvėje žmonėms buvo įdomiau. Teatras nespėjo atspindėti gyvenimo aktualijų. Be to, reikia laiko, kad atsirastų forma, kurią dar svarbu nugludinti.

Bet dabartinio teatro formos labai drastiškos. Vienus tai žavi, kitus šokiruoja. Nemanote, kad sąvoka "Teatras - šventovė" jau nebeegzistuoja?

(Po pauzės) Vieniems ta šventovė sugriuvo, kitiems - ne. Aš apie tai negalvoju ir į tai nesigilinu. Viskas priklauso nuo konkretaus teatro ir žmogaus.

O į ką gilinatės?

O į ką reikia?.. - ironiškai šypteli. - Aš vaidinu Klaipėdos lėlių teatre. Gal nuo to ir reikėjo pradėti, o ne samprotauti apie visokius vėjus.

Pasamprotaukime apie jus. Baigėte režisūros studijas, o dirbate su lėlėmis.

(Čia Linas apie dvidešimtį minučių pasakojo apie Klaipėdos lėlių teatro istoriją.)

Lėlių teatro neieškojau. Norėjau būti lakūnas, kosmonautas, jūreivis, kareivis. Stodamas į Konservatoriją, svajojau apie artisto karjerą. Pavyko kitkas.

Manau, kad ne žmonės pasirenka lėles, o lėlės žmones. Kartą paskambino Aldona Barzdžiukienė ir paprašė ją pavaduoti - vesti lėlių teatro paskaitas studentėms, būsimoms vaikų darželių auklėtojoms. Bat apie tai nieko nežinojau. Ji man: "Nesijaudink. Aš tau knygučių duosiu".

Atsitiktinumas: kažkas pasiūlė, reikėjo pinigų - pradėjau. Pasimokiau ir supratau, jog skirtumo tarp lėlių teatro ir dramos nėra, - susimąsto. - Skiriasi tik raiškos priemonė. Vietoj gyvos artistės imi degtukų dėžutę ir vaizduoji, jog tai ugninga ponia.

Kitos priežastys: mama ir tėtis mokytojavo ir turėjo lėlių teatrą. Atsimenu, iš molio jie lipdydavo galvas, o mes, vaikai, klijuodavome laikraščių skiautes. Mama niekada man neskirdavo pagrindinių vaidmenų. Tada nesupratau, ar ji nemato, jog aš vaidinu geriau nei kiti, - juokiasi.

Jautėte nuoskaudą?

Ne. Tai buvo noras reikštis šioje srityje, - pakelia galvą ir žiūri į lubas. - Man atrodė, jog aš žinau, kaip tai reikia daryti.

Koks ryšys tarp lėlių teatro ir noro būti kareiviu, lakūnu?

Aš ir dabar noriu būti lakūnu. Mašinoje palikau portfelį su popieriais - oro teisės, Lietuvos civilinės aviacijos įstatymai ir t.t. Kai bus lakūnų diena, paskambinkite. Pakalbėsime ir apie tai, - juokiasi. - Jau dirbau Pedagogikos fakultete, kai paskambino iš medikų klubo. Paprašė padėti. Negalėjau atsisakyti. Repetuodavome chirurgijos kabinete. Kai reikėdavo pataisyti lėlę, paguldydavome ją ant operacinio stalo, perpjaudavome pilvą, įtvirtindavome valdymo kotus, ir sesutės užsiūdavo. Kartais mane net daktaru pavadindavo. O aš moterims: "Nieko, nieko. Galite taip kreiptis". Pastatėme tą spektaklį, po to pradėjome repetuoti kitą. Taip ir įsitraukiau.

Ar buvote suabejojęs dėl pasirinkimo?

Ne. Lėlių teatras mane padarė tokį, koks esu šiandien. Man ten faina, - padeda ilgai suktą šaliką. - Ten - laisvė, fantazija. Gali improvizuoti, tobulėti. Ten gali pasislėpti už... - ieško žodžio -... širmos, lėlės. Atrodo, jog kalba kažkas kitas, o ne tu. Tai mane atpalaiduoja.

Jūs visada toks ironiškas? Ar čia tik kalbos maniera?

O jūs norite, kad būčiau kaip tiesos žodžio skelbėjas? - pakeičia balsą: "Teatras - šventa vieta. Eikite ten, ir pasijusite žmonėmis!"

Pakalbėkime apie buitį. Kaip ji pjauna menininkus...

Dejuoti madinga. Arba sakyti, kad blogas laikmetis. Man atrodo, jog tai pats geriausiais mano gyvenimo laikmetis. Žinoma, įvairiai klostosi žmonių gyvenimai. Yra daug pagundų ir blogybių, - nutyla. - Aš sakau, kad nereikia varyti Dievo į medį, - palinksta į priekį. - O kada jau reikia sakyti, kad buitis pjauna?

Kai negali daryti to, ką nori daryti, ir esi priverstas daryti ką nors kitą, ko visai nenori.

(Atsidūsta) Nuo buities niekur nepabėgsi. Aišku, ji pjauna. Pavyzdžiui, - sako teatrališkai, - negali atsidėti teatro veiklai, nes iš jos nepragyveni. Ieškai antro darbo. Esi Barbė devyndarbė.

Geriau nei sėdėti ir verkti.

Kiekvienas atvejis - individualus. Žmonės kartais bėga nuo savęs ir nenori matyti, jog jie vis dėl to nėra geriausi. Nors, kita vertus, žmogus pakliūva į sistemas, organizacines mašinas, kur negali jaustis laisvas. Jis pradeda maištauti ir bartis, pykti ir vaidinti kažkokį menininką. Arba gerti. Man nebuvo jokios prievartos. Galėjau save realizuoti kaip norėjau. Todėl ir gerti neišmokau, - šypteli. - Kaip aš atvirai kalbu...

Ar tai blogai?

Taip. Šiandien reikia kurti nepriekaištingą įvaizdį.

Pasinaudosiu jus užplūdusiu atvirumu. Papasakokite apie savo pirmąją meilę.

Buvo kaimynė Marytė. Kartą po pievą vaikštome, o ji ir sako: "Linai, kai tu užaugsi, su kuo ženysies? Supratau klausimo esmę ir labai nuraudau - nežinojau, ką sakyti. Ji man: "Žinau, su kuo tu ženysies. Su manim". Ir pridūrė: "O aš su tavim". Bet taip nebuvo, - - juokiasi. Surimtėjęs: Ar neturėtume kalbėti apie teatrą?

Kalbėkite.

Taigi vaikai į teatrą turi eiti su tėveliais - visa šeima, - pabrėžia paskutinius žodžius. - Tai labai svarbu, kad jie būtų visi kartu, o tėvai praleistų kuo daugiau laiko su vaikais.

Daug laiko praleidžiate su vaikais?

Turiu vieną mažą ir du didelius vaikus. Vidurinioji gyvena Amerikoje. Vyriausiajam reikėtų skirti daugiau dėmesio, bet visą jį pasiglemžia mažasis. Iš patirties galiu pasakyti, jog to dėmesio vaikams neužtenka. Aš nežinau, ar mano vaikai užaugo geresni dėl to, kad jiems kas vakarą buvo skaitomos pasakos. Gal dabar mažajam reikėtų nesekti ir pažiūrėti, koks jis užaugs. Bet neišeina - reikalauja. Be pasakos neužmiega.

(Linui paskambina dukra iš Amerikos. "Labas, Evute. Kaip gyveni? Labai noriu atvažiuoti, bet neturiu vizos." "Dabar kalbu su anūke", - šnabžda man.)

Norite aplankyti Ameriką?

Vieną mėnesį ten buvau. Bet visam laikui persikraustyti nenoriu, - susiraukia. - Kardinaliai keisti gyvenimo būdą - ne mano charakteriui. Yra dalykų, kurių negaliu palikti.

Pavyzdžiui, teatro. Užbaikime teatru.

Kolegė Jūratė Januškevičiūtė man sakė: "Tu tik nesakyk, kad tau nepatinka vaidinti". Aš ir nesakau.