Lina Marija Domarkaitė: "Labiausiai jaudinuosi prieš Lietuvos publiką"

Su triuškinama sėkme dalyvavote rugpjūčio ir rugsėjo dienomis Italijoje vykusiame tarptautiniame Livorno muzikos festivalyje. Koks jis buvo?

Dvi savaites vykusiuose meistriškumo kursuose apie penkiasdešimt labai gabių jaunų muzikų iš viso pasaulio turėjo galimybę pasisemti patirties iš garsių atlikėjų bei kompozitorių. Buvo rengiami bendri koncertai, festivalio dalyvių solo programų pasirodymai. Klausėmės atvykusių didžių muzikų solinių bei kamerinės muzikos koncertų.

Dėstytojai dalijosi muzikine informacija, patirtimi ir išgyvenimais. Tai buvo tarptautinių Indianapolio ir Paganinio konkursų laureatas, koncertuojantis pasaulinėse scenose "Carnegie Hall" Niujorke, "Theatre des Champs Elysees" Paryžiuje ir kitur, smuikininkas Pavelas Bermanas, pasaulyje garsus violončelininkas Mischa Maisky, Davidas Geringas ir Natalia Gutman - Vittorio Ceccanti, didžiųjų pasaulio operos teatrų primadona dainininkė Manuela Custer, vienas žymiausių ir labiausiai vertinamų šiuolaikinės muzikos kompozitorių mūsų laikais Peteris Maxwellas Davies ir kiti.

Tikriausiai užmezgėte daug pažinčių?

Šiame festivalyje teko pasirodyti koncertuose, susipažinti ir net susidraugauti su garsiausių orkestrų primarijais. Sulaukiau gerų atsiliepimų ir net kvietimo kitą vasarą koncertuoti Florencijoje rengiamame festivalyje.

Papasakokite apie studijas Austrijoje, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete.

Austrijoje mokausi jau ketvirtus metus. Ateinantį pavasarį baigsiu bakalauro studijas profesorės, žymios rumunų kilmės smuikininkės, tarptautinių konkursų laureatės Silvijos Marcovici smuiko klasėje.

Prieš išvykdama į Austriją studijavau Italijoje - Imolos muzikos akademijoje, smuiko virtuozo P. Bermano klasėje. Man buvo šešiolika metų, kai buvau pakviesta atvykti mokytis į šią akademiją. Per trejus metus spėjau susipažinti su užsieniu, priprasti prie kelionių, nepastovaus ir greito gyvenimo ritmo. Tapau savarankiška. Mane pakvietė dalyvauti "Gasparo da Salo" festivalyje, ten pelniau pirmąją premiją. O akademijoje įgytos žinios ir praktika suteikė pasitikėjimo išbandyti savo jėgas užsienio universitete.

Nesigailėjote palikusi Lietuvą tokį ilgą laiką?

Prieš trejus metus išvažiavau iš Lietuvos skaudančia širdimi, bet kupina tikėjimo ir ryžto daug išmokti. Lengva nebuvo. Reikėjo įstoti, paskui išmokti vokiečių kalbą, bet patekau pas labai gerą profesorę, todėl nusprendžiau pasilikti mokytis būtent ten.

Gyvenimas Austrijoje, kur tomis pat gatvėmis kadaise vaikščiojo Mozartas, Beethovenas ir kiti iškilūs muzikos istorijos veikėjai - labai įkvepia muzikuoti ir tobulėti. Gracas - miestas, kuriame mokausi, primena Klaipėdą. Panašus dydžiu bei gyventojų skaičiumi, nelabai triukšmingas, tik architektūra visai kitokia. Tai labai senas, didelį kultūrinį paveldą saugantis miestas. Čia daug mažų gatvelių ir tvarkingų krautuvėlių, esančių tarp puošniai dekoruotų ir iš senų laikų išsaugotų pastelinėmis spalvomis dažytų namų.

Kaip svetimšalę priėmė austrai?

Per trejus studijų metus jau spėjau apsiprasti su austriškomis tradicijomis, susipažinti su žmonių mentalitetu bei požiūriu į gyvenimą. Nuo pat atvykimo visi labai maloniai priėmė, nors iš pat pradžių dar negalėjau sklandžiai bendrauti vokiškai, nes anksčiau mokiausi anglų kalbos. Į Austriją muzikos studijuoti atvyksta labai daug jaunimo iš kitų šalių, todėl senbuviai, patys patyrę, ką tai reiškia, visada labai stengiasi padėti naujiems žinių ieškotojams.

Studijos užsienyje gerokai praplėtė mano akiratį. Tenka kasdien bendrauti su studentais iš tolimiausių kraštų, su dėstytojais, pasiekusiais karjeros aukštumas, pamatyti bei išgirsti daug koncertų su geriausiais orkestrais bei solistais. Manau, tapau daug tolerantiškesnė kitų požiūriui bei nuomonei.

Ar sunku pragyventi?

Čia turiu nemažai koncertų. Jie būna labai įvairūs - nuo bažnytinių iki pasirodymų didžiosiose koncertų salėse solo ar su orkestru. Per trejus metus koncertinių gastrolių teko aplankyti ne tik Austrijos, bet ir Kroatijos, Italijos, Šveicarijos miestus. Vien iš koncertų pragyventi kol kas sunku, tad esu labai dėkinga savo tėvams už milžinišką pagalbą.

Stengiuosi kuo dažniau grįžti į Lietuvą. Kaskart atsigauna širdis pamačius mums tokias įprastas lygumas, kai horizontas taip toli. Tuo man labiausiai skiriasi Lietuvos ir Austrijos peizažai. Kur pažvelgsi, galiausiai žvilgsnis sustos ties kalnais, už kurių jau nieko nematyti. Kraštovaizdis čia nuostabus, bet namie jaučiuosi laisvesnė reikšti savo jausmus, idėjas bei kūrybiškumą.

Koncertuojate ir Lietuvoje?

Koncertai Lietuvoje man labiau malonumas nei darbas, bet taip pat ir būtinybė norint išlikti Lietuvos muzikiniame gyvenime. Todėl kaskart nuoširdžiai džiaugiuosi gavusi žinių iš Lietuvos menininkų apie organizuojamus renginius, festivalius bei projektus, ir, be abejo, mielai dalyvauju. Nors Lietuva - namai, būtent pasirodydama scenoje lietuvių publikai jaučiu didžiausią atsakomybę. Jausmas lipant į sceną gimtajame krašte visada ypatingas. Neneigiu, norėčiau turėti daugiau koncertų Lietuvoje, bet, tikiuosi, viskas ateityje.

Ar toliau kur nors studijuosite?

Baigusi bakalaurą sieksiu magistro diplomo. Kas toliau, dar sunku pasakyti, nes kasdien viskas keičiasi ir planus tenka koreguoti. Bet baigusi mokslus labai norėčiau rasti sau erdvę Lietuvoje. Tikriausiai iš senelio, kuris buvo didelis Lietuvos patriotas, paveldėjau tą prieraišumo ir ištikimybės savo šaliai jausmą.

Mokausi, tobulinu savo sugebėjimus ne tik dėl savęs. Žinau, jog mokytojas, kaip ir visais laikais, bus visada reikalingas ir vertinamas. Kad ateis laikas, kai norėsiu pasidalinti ir perduoti savo patirtį, o žinios ir išmintis buvo ir bus didžiausias siekis.

Jūs labai anksti kilote į žvaigždes.

Klaipėdoje baigiau Eduardo Balsio menų gimnaziją. Dabar taip smagu ir džiugu prisiminti, kiek daug visko ten teko nuveikti. Tebesu maksimalistė, bet tada neturėjau jokių stabdžių ir nejutau sienų, kai buvo kalbama apie koncertinę veiklą. Dabar sunku patikėti, kad būdama dar moksleivė su didžiuliais plojimais buvau sutikta Maskvoje, Vladimiro Spivakovo organizuojamo tarptautinio muzikos festivalio scenoje, Italijos tarptautiniame festivalyje. Arba kai per vieną dieną trijų Lietuvos miestų publikai surengiau po solinį rečitalį. Tada tai buvo lyg ir azartas, jėgų išbandymas, bet dabar, turėdama draugų, labai gabių muzikų iš viso pasaulio, klausydamasi jų patirtų išgyvenimų, galiu palyginti ir suprantu, kad tai nebuvo menkniekis.

Pirmoji jūsų mokytoja buvo mama.

Už viską labiausiai esu dėkinga savo mamai - puikiai smuikininkei bei pedagogei, šilčiausiam ir be galo išmintingam žmogui, įdavusiam man į rankas smuiką, kai buvau ketverių, ir išmokiusiai juo groti. Jos sukauptos milžiniškos žinios ir rūpestis padėjo tvirtus pamatus mano amatui, meilei muzikai bei instrumentui.

Muzika ir mokslai mano gyvenime šiuo metu yra pirmoje vietoje, bet laiko užtenka viskam - ir draugams, ir pramogoms, tik gal atostogų norėtųsi. Bet kol dar jauna, nebaisu ir pavargti. Nauji įspūdžiai, pažintys ir potyriai atperka darbą ir praturtina vaizduotę.

Ar esate įsimylėjusi?

Jau septyniolika metų smuikas yra kasdieninis mano palydovas ir draugas. Bet net ir po šitiek laiko jis sugeba nustebinti savo įtaiga, grožiu ir galimybėmis. Gal tai ir yra tikroji meilė?