Liana Ruokytė. Švedai ją vadina Ignalina

Man šis įvertinimas nelauktas, bet labai mielas siurprizas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, o be to, prizas, menininkės Marytės Gurevičienės sukurtas kompasas, rodantis Lietuvos kryptis, sakė, labai gražus. Ir orientuotis bus lengviau, ir dar vienu kūriniu pasipildys mano lietuviškoji meno kolekcija.

Kokia jūsų tapatybė? Kaip prisistatote nepažįstamiems žmonėms: lietuvė, Švedijos lietuvė, klaipėdietė?..

Užsienyje paprastai prisistatau lietuve, ir savo tautybe nepaprastai didžiuojuosi. Vilniuje, kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje ar darbo kolektyve (LR ambasadoje Stokholme) - pabrėžiu savo priklausomumą Klaipėdai. Švedai iš dialekto nustato, jog gyvenu Stokholme, o tik po to aiškinasi mano šaknis, tautybę ir pilietybę.

O sieloje esu pasaulio pilietė. Galiu gyventi visur, kur yra gerų žmonių, kur įdomu gyventi, kur esu reikalinga. Mano lietuvybei pavojus negresia, kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau.

Apdovanojimą pelnėte "už lietuvišką energiją Švedijoje". Išduokite paslaptį, koks jūsų energijos šaltinis?

Kai matai prasmę savo darbe, kai jis patinka ir susimaišo su gyvenimu taip, kad nebegali išskirti laisvalaikio, - atsiranda tikrų tikriausias "draivas" (nerandu tinkamesnio žodžio, - teatleidžia man kalbininkai), ir energijos prisigamina tiek, kiek reikia. O kaip pozityvi aplinka reaktoriai sukasi nesustodami ir energija gaminasi pašėlusiai. Juokai juokais, bet dalis švedų iš tiesų vadina mane Ignalina. Na, iki atominės man dar toli...

Kokia yra jūsų eilinė diena?

Vos pramerkus akis padėkoju, kad gyvenu, kad matau, kad esu mylima. Šalia to prasisuka "dienotvarkės filmas".

Papildomos energijos rytais pasikraunu sporto klube. Viskas, kas vyksta tarp pabudimo ir užmigimo, užimtų mažiausiai porą laikraščio puslapių. Mano diena baigiasi naktį. Po darbų ir kultūrinių renginių turiu žalingą įprotį paskaitinėti, pavertinėti... Niekada nepamirštu padėkoti už dar vieną man dovanotą dieną, paleisti gerų minčių strėles artimiems ir draugams.

Ar niekada "neapsinuodijate" kultūra ir bendravimu su meno žmonėmis?

Kultūra man svarbi kaip oras ar vanduo. Užtrokščiau be jos. O bendravimas su meno žmonėmis - malonumas. Kiekvienas kuriantis žmogus yra be galo įdomus, vertas dėmesio. Daug ko išmokau iš meno žmonių, daug ką suvokiau su jais bendraudama. Manau, kad už tai, ką gražaus ir prasmingo iš jų pasiimu, turiu atsimokėti tuo pačiu.

Negatyvių vibracijų kultūroje pavyksta išvengti, kadangi paprastai šalinuosi intrigų ar grupuočių. O negatyvūs dalykai kultūros srityje dažniausiai susiję su finansiniais nepritekliais. Parodykite man nors vieną šalį mūsų žemėje, kur kultūra būtų pakankamai finansuojama ir visi būtų viskuo patenkinti. Kartais galvoju, kad gal ir neblogai, jog nesame išlepę ir viskuo aprūpinti - juk sumanumas, išradingumas ar kūrybinis potencialas nuo to nenukenčia.

Nesate tik kultūros vartotoja, anksčiau vaidinote teatre. Gal dabar turite kitokių hobių?

Nuo 1994 m. iki 1997 m. vaidinau nepriklausomoje Stokholmo teatro grupėje "Teater Cinnober", mokiausi pas režisierių ir pedagogą Jurijų Alšicą, kuris Berlyne įsteigė teatriniu studijų centrą "Akt-Zent" bei jo filialus Romoje ir Osle (mano studijų laiku vietoj Oslo - Stokholme). Tad teko pavažinėti tuo trikampiu per sesijas ir padirbėti keliuose pastatymuose. Po to, pasiekus kryžkelę, teko rinktis, tad pasukau kita kryptimi, ir nesigailiu.

Bet teatro bacilos, kuriomis mane dar Klaipėdoje užkrėtė režisierius Alvydas Vizgirda ir aktorė Regina Šaltenytė (mano dėstytoja), gyvena savo gyvenimą. Teatras man visada bus artimas, suprantamas.

Pastaruoju metu atradau kitą hobį - verčiu literatūrą, poeziją. Tas hobis atlieka ir terapinę funkciją - suteikia galimybę pabūti vienai, ramybėje. Nors pats autorius tarsi šalia, bet jis bendrauja su tavimi kitaip - lakoniškai, išmintingai, atvirai.

Literatūra man visada buvo labai svarbi. Mažytei Lietuvai šioje srityje reikia brautis ne tik alkunėmis - dantimis, kad viena ar kita knyga pasiektų švediškas lentynas. Laimei, Švedijoje teko sutikti žmonių, kuriuos domina aukštos kokybės mažų šalių literatūra. Tad viskas klostėsi natūraliai. Kadangi trūksta vertėjų, pačiai teko imtis to amato. Ne tik inicijuoti, bet ir įsilieti į vieną kitą projektą, prisidėti prie kolektyvinio vertimo. Teko versti S. Gedą, G. Grajauską, S. Parulskį, E. Ališanką, H. Kunčių, K. Plateli, A. A. Jonyną, A. Valionį, J. Meką, dabar sėdžiu prie Agnės Žagrakalytes eilių. Netrukus kartu su "Ariel" leidyklos direktoriumi Maiklu Nydalu ir norvegų poetu Gunaru Vernesu pradėsime įdomų projektą - versime Sigito Parulskio poezijos rinkinį "Marmurinis šuo" į švedų ir norvegų kalbas.

Kokius dar reikšmingus lietuvių meno pristatymus Švedijoje numatote šiais metais?

Stambiausias ir svarbiausias šių metų renginys - tai Lietuvos prisistatymas svečio teisėmis tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje "Bok & Bibliotek-2005". Lietuva ne tik pristatys savo literatūrą, leidybą, bet ir kitus kultūrinius pasiekimus. Knygų mugei planuojama (be jau esančių trylikos knygų) išleisti mažiausiai dar aštuonias lietuvių grožinės literatūros knygas švedų kalba (tarp jų nemažai prozos kurinių, pvz. Jurgos Ivanauskaitės "Ragana ir Lietus", Sigito Parulskio "Trys sekundės dangaus", Jurgio Kunčino "Tūla", Leonardo Gutausko "Laiškai iš Viešvilės", Lietuviu novelių antologiją ir kt.).

Kaip tik vakar teko vartyti pirmąją, "signalinę" Juozo Lukšos romano "Partizanai" kopiją. Švediškai ji vadinsis "Miško broliai".

Inicijuotas bendradarbiavimas su šešiais kultūriniais intelektualiniais švedų žurnalais, kuriems šiuo metu padedu rengti specialiai Lietuvai skirtus numerius, rasti partnerius Lietuvoje ir pan.

Planuojama mugės metu surengti dešimt stambių ir dvidešimt mažesnių teminių seminarų, poetinių skaitymų ir knygų prezentacijų. Mugės metu bus plačiai pristatytas lietuvių šiuolaikinis menas, ypač fotografija. Numatyta nemažai literatūrinių vakarų, džiazo koncertų, kitų renginių bei projektų. Šiuolaikinio meno muziejuje "Moderna Museet" bus surengta Jono Meko filmų retrospektyva. Bijau tęsti vardinti, nes galo mūsų pokalbiui nebus...