Laura Žukaitė: per gyvenimą - bėgte

Tikrai neblogi. Susitvarkiau gyvenimą: su vyru įsigijome būstą, dirbu ir studijuoju (Laura Klaipėdos universitete studijuoja vadybą. - Aut. past.) Bet tikiuosi, kad 2006-ieji bus dar geresni.

Už ką galėtum save pagirti?

Už tai, kad nestoviu vietoje. Turiu gyvenime tikslą ir siekiu jo. Bėgte bėgu per gyvenimą! Nėra kada prisėsti ir susiėmus už galvos padejuoti: vaje, kaip man blogai, ir dirbti, ir mokytis reikia, ir namais rūpintis...

Ko tikiesi iš gyvenimo?

Kaip ir visi - laimės. Noriu gražiai ir laimingai gyventi... Noriu baigti mokslus ir siekti karjeros. Tačiau karjera man niekada nebus svarbiau už šeimą. Aš taip negalėčiau: visa atsiduoti verslui, o vaikai auga be mamos... Be to, manau, kad neturiu verslininkės gyslelės. Man užtektų tiesiog gero darbo su geru atlyginimu...

Šiuo metu dirbi administratore grožio studijoje.

Taip, ir esu patenkinta, nes daug bendrauju su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki: juk tai aš pasitinku kiekvieną klientą ir nuo manęs pirmiausia priklauso, ar jis išeis patenkintas.

Ar tiki atsitiktinumais?

Įvairūs atsitiktinumai mano gyvenimą pakreipė 180 laipsnių kampu - tiesiog aukštyn kojomis apvertė. Kaip galiu netikėti?

Tai, kad Tavo veidas šmėžuoja reklamoje, - irgi atsitiktinumas?

Kai man pasiūlė nusifotografuoti "Vakarų ekspreso" reklamai, pamaniau: o kodėl ne? Viską, kas įdomu, gyvenime reikia išbandyti.

Dabartinį darbą radau irgi atsitiktinumo dėka. Renginyje turėjau pristatyti kirpėjos sukurtą šukuoseną. Man ji labai tiko. Vyko fotosesija, o po jos studijos savininkai pasiūlė darbą.

Tavęs sunku nepastebėti, tiesa?

Aš žmonių žvilgsnių nesureikšminu. Tikrai nestebiu kiekvieno, kad sužinočiau: žiūri į mane ar ne, - juokiasi. - Be to, gražių merginų yra begalė. Kartais net pagalvoju, kaip gerai būti nematomai... Kartais taip norisi, kad niekas neatpažintų! Nors atrodo, kad gyvenu ramų gyvenimą, kartais pavargstu nuo apkalbų. Ko tik neprisiklausau apie save...

Kaip manai, kodėl Tave apkalba? Gal pavydi?

Gal... Yra piktų žmonių. Tačiau man dėl to būna labai skaudu. Dėl pavydo ir apkalbų net praradau artimą draugę...

Kaip save apibūdintum nepažįstamam žmogui?

(Susimąsto.) Aš nuoširdi, paprasta ir tolerantiška.

Gražuolės dažnai yra išpaikintos dėmesio, o tu į tokią visai nepanaši.

Esu paprastas žmogus, - šypsosi.

"Graži, bet nieko daugiau." Ar tave įžeistų toks pasakymas?

Taip. Aš žinau, kad taip nėra. Tai vis stereotipai - jei graži, o dar ir blondinė, tai jau tikrai kvaila... Bet aš nemanau, kad apie mane taip galvoja žmonės, kurie yra su manimi bendravę.

Anekdotų apie blondines turbūt nemėgsti?

Ne, kodėl - juk tai tik anekdotai. Pasijuokiu kartu.

Esi dėl ko nors nepatenkinta savimi?

Žinoma. Visi turime trūkumų. Bet aš manau, kad nėra tokio trūkumo, kurio nenustelbtų nuoširdi šypsena.

Ištekėjai daugiau nei prieš metus. Ar sunku būti žmona?

Lengva, nes esu labai šeimyniškas žmogus. Tekėdama žinojau, kad jau esu pakankamai subrendusi šiam žingsniui. Ir, manau, neapsirikau.

Mes su Tomu susipažinome kaip ir daugelis porų - klube. Prieš tai metus žiūrėjome vienas į kitą, bet nei jis, nei aš neišdrįsome prieiti. Tą vakarą, kai mane užkalbino, Tomas šventė savo gimtadienį. Susipažinome ir daugiau nebesiskyrėme.

Tavo vyras - sparčiai karjeros laiptais kylantis bankininkas. Turi tvirtą užnugarį.

Gerai pasakyta. Su juo esu kaip už sienos. Tomas man - pats geriausias pavyzdys. Jo dėka aš einu į priekį.