Kristina Tarasevičiūtė: "Smagiausia šokti džiazą"

Tai, ką šiuo metu veikiu, galima pavadinti dergimusi: šaipausi iš savęs, pristatau tai, dėl ko labiausiai gėdijuosi. Kai pakvietė pretendente į "Olialia" mergaites, iškart sutikau.

Bręsti pradėjau labai anksti ir Čiurlionio meno gimnazijos baleto klasėje įsivariau didelį kompleksą, nes mokytojos sakė, kad atrodau per daug moteriška, esą čia reikėtų suveržti, ir panašiai. Turėjome stovėti salėje vienodos kaip klonai su baltomis pėdkelnėmis ir žydrais triko.

Gal gerai, kad iš bjauriųjų ančiukų jus vertė gulbėmis?

Aš artistą vertinu pirmiausia kaip žmogų, ir jeigu nesi asmenybė, lieka tik šokio mechanika. Tada nesi ir artistas.

Sutinkate su garsios rusų balerinos Anos Pavlovos mintimi, jog technikos reikia išmokti ir ją pamiršti, nes balete svarbiausia - siela?

Teisybė. Mano kūnas ne visada manęs klausė, aš truputį kitaip įsivaizduoju šokį, esu šokėja, kuri pasižymi savo asmeniniais gabumais. Man svarbiau atskleisti personažo charakterį, o techniką dar reikia pašlifuoti.

Kas atvedė jus į baletą, kai buvote penkerių? Gal mamos neįkūnyta svajonė?

Aš jau buvau apsėsta šokio. Didžiausią įtaką darė tai, ką rodė per tarybinę televiziją. Per valstybines šventes gi būtinai rodydavo baletą. Būdavo, stebeilijuosi "Gulbių ežerą" arba "Don Kichotą" - ir jau sklaidausi, šviestuvus daužau. O mano kieme gyveno labai graži mergina, tuo metu ji man atrodė dievaitė; pasirodo, buvo baigusi Čiurlionio gimnaziją. Neliko jokių dvejonių, nors tėvai nenorėjo paleisti iš Palangos, susikroviau lagaminą ir išdūmiau pas močiutę į Vilnių.

Girdėjau, ten mažosioms balerinoms nusikaltimas valgyti šokoladą ar bandeles. Ar marinotės badu?

Mūsų mokytojai laikėsi nežmoniškų draudimų, aš net buvau susirgusi anoreksija. Per dieną suvalgydavau tris sumuštinukus be sviesto, skrandis smegenis rydavo. Kai jau negalėjau išlaikyti puodelio ir bandžiau lakti kaip katė, draugė pašėlo ir iškėlė sceną. Kai prasidėjo atostogos ir mama pamatė "skeletą", ją ištiko šokas, nors mokytojos sakydavo, kad taip sublogti labai gražu. Būdama tokio pat ūgio, anuomet svėriau 36 kilogramus. Dabar žinau, ko negaliu kimšti, tačiau vakarais neužsidaro šaldytuvo durelės.

Mums atrodo, kad balerinos - peteliškės, o iš tiesų jūsų treniruotėms reikia kupranugario pastangų. Kas verčia tai daryti?

Sąžinė. Valia geležinė. Tu žinai, ko sieki, kaip turi atrodyti, ir negali apsileisti. Iš tiesų mane užgrūdino gyvenimas internate, kareivinių tvarka: karštas vanduo - tik iki 22 valandos, į lauką gali išeiti irgi tik iki dešimtos vakaro, nors iš mokyklos grįždavom pusę dešimtos.

Esate vienturtė, bet neišlepinta, nes dešimties metų išvažiavote iš namų. O kai tapote savarankiška, leidžiate sau silpnybių?

Esu priklausoma nuo kosmetikos ir gero maisto. Esu gurmanė.

Muzikiniame teatre - jūsų pirmasis sezonas.

Kol kas čia skurdūs vaidmenys, tai labai pasisekė, kad Inga Briazkalovaitė, kuri dabar laukiasi vaikučio, priėmė į šou baleto trupę "Coda" ir koncertavau visus metus. Jos stilius - džiazas ir truputis baleto, flamenkas, šiek tiek džaivo, ča ča... Šokių lydinys.

Sakoma, kad modernusis šokis - paskutinė citadelė, kur vyrai išlaiko savo vyriškumą. Šis šokis primena medžioklę, turi agresyvumo. Baletas jau vadinamas "muziejumi". Ką šokti pačiai mieliausia?

Man mieliausia šokti džiazą. Jis kilęs iš juodaodžių šokių. Mes niekada nebūsime gracingi kaip jie, bet man patinka džiazo esmė - išlaisvinti sielą, savo aistras.

Kodėl balete vyrų mažiau? Kai susipažįstu su šauniais vaikinais, jie prisipažįsta irgi norėję būti šokėjai, bet neleido tėvai, esą būsi gėjus. Moterys turi parodyti, kas jos yra, savo seksualumą, norus. Nereikia vaidinti, tu gali būti savimi. Moderniajame šokyje nebesi moteris, ten visi tampa belyčiai.

Šokio krikštą gavote Kinijoje. Kaip ten atsidūrėte?

Nežinojau, kur važiuoju, nes kai pakvietė, Suzhou baleto teatras neegzistavo, buvo tik statomas. Susirinko kinai, australai, britai, škotas, amerikiečiai, kanadiečiai ir keli lietuviai. Didumo kaip trys akropoliai per keturis mėnesius pastatytas teatras man atrodė kaip kosminis laivas.

Iš pradžių teatras nebuvo populiarus, bet dabar žinau, kad yra pirmas šalyje. Miestas, kuriame jis yra, pastatytas ant vandens, - kaip Venecija: vien kanalai, rojaus sodai...

Skaičiau, kinės nevartoja kosmetikos, nes oras per drėgnas...

Taip, nerealiai drėgna, bet žemiausio sluoksnio žmonės ten tiek daug dirba, kad nelieka laiko gražintis: septintą išvažiuoja į darbą fabrikuose, grįžta pusę aštuonių vakaro. Publika suvažiuodavo iš didžiųjų miestų. Žiūrovai gėlių neteikė, nes jų tiesiog nėra, visur auga krūmeliai, krūmeliai...

Ar jums kas asistavo?

Bendravome klubuose, nes restoranuose jie bijojo prieiti prie užsieniečių. Tokių baltų moterų jie nebuvo matę, čiupinėjo, stebėjosi šviesiomis akimis ir prašė nukirpti plaukų sruogelę. Jie nesigarbanoja, o aš kai išsiplaunu galvą - kaip ėriukas.

Kokios patirties porceliano lėlei pažėrė Kinija?

Žiauriai didelės. Mane vertino viena kinė mokytoja ir labai man padėjo. Jai patiko mano rankos, sakė, kad tokių "be kaulų" nėra mačiusi. Aš iki pusės plastiška, kita pusė - Pinokis, - juokėsi Kristina. - Mokytoja pastatė mano ir kolegos duetui šokį "Malda". Specialiai važiavome į salą per šventes, ėjome į šventyklas, stebėjome besimeldžiančiųjų pozas. Iš tiesų man buvo sunku, bet išmokau "melstis rankomis".

Kuo kinai egzotiški?

Iš pradžių maniau, kad išprotėsiu. Jokių taisyklių: visi važiuoja degant raudonai šviesai, jeigu nori pakviesti padėjėją, turi rėkti, daužyti stalą... Po pusmečio supranti, kaip viskas veikia, koks svarbus visuomenės sluoksnių pasiskirstymas. Jeigu esi padavėjas, esi niekas, su tavimi elgiasi, kas kaip nori. Ten dar yra socializmas, negali kreiptis iš karto į teatro direktorių, privalai laikytis hierarchijos... O mes, užsieniečiai, atvažiavome su savo taisyklėmis.

Užsidirbote pinigėlių?

Atidėjau "damos fondui" ir leidausi į keliones. Turėjome palyginti daug laisvalaikio, pamatėme didžiąją kinų sieną, salas. Grįžusi į Europą, stebėjausi, kad išmaišiau tokią šalį, o nesugebėjau išžvalgyti Europos. Iš tiesų kažkas atsitiko Kinijos vyriausybei: atšaukė visus užsieniečius, trupė skilo, iš 12000 mūsų pastate (Didžiojo teatro, muziejaus, kino teatro) dirbusių žmonių liko penketas.

Gal Kinijoje nėra tokio sekso kulto kaip pas mus?

Gilios tradicijos: jie nedėvi atviros aprangos. Kita vertus, niekur daugiau nepamatysi taip viešai reiškiamų jausmų. Susikabinę vaikšto, bučiuojasi bet kur, net bankuose matai "užlipusius" vienas ant kito. Būna visokių panelių, vaikšto su mini sijonais, pavadinčiau juostelėmis, ryši kaspinėlius - kaip animaciniuose filmukuose.

Jūs laikote Mėlynąją paukštę delne - šokį. Kas sieja su "Olialia" mergaitėmis?

Buvo smagu, kad dovanojo fotosesiją. Nujaučiau, kad mane pakvies, ir nusiunčiau nuotraukėlę. Aš ir į MTV vedėjų atranką ėjau dėl nuotykio. Šoku visą gyvenimą, o kai davė mikrofoną, pasijutau kaip žąsis nebylė.

Ką pasakytumėte merginoms, kurios dėl savo išvaizdos trūkumėlių neapkenčia savęs ir gyvenimo?

Mhm... Nieko nepasakyčiau, nes ir pati turiu tokių problemų. Vyrai bijo idealių moterų, bet su gamta nepakovosi - visos nori būti gražiausios, mylimiausios.

Kai būsiu 38-erių ir nebešoksiu, bus kiti prioritetai, pagaliau gal jau šalia bus man skirtas žmogus ir krūva vaikų, nereikės staipytis, - juokiasi.

Paskui kokį vyrą eitumėte į pasaulio kraštą?

Mūsų profesijoje yra svarbiausia sulaukti palaikymo; paskui tokį gali eiti bet kur. Lietuviai vyrai šykšti reikšti jausmus, yra suvaržyti. Gal dėl to, kad išlepinti, persisotinę: Lietuvoje daugybė gražių moterų.

Užsieniečiai moka paguosti, kai tu nusivili savimi, sako komplimentus. Netgi teatre Kinijoje, būdavo, griūni, o partneriai sako: "Nieko tokio, tai truko tik sekundę". O čia nesvarbu, kaip stengiesi, visada viskas bus blogai, visada liksi kaltas.

Gyvenimas - ne tik šventė. Užklumpa vienišumo, tuštumos jausmas.

Praėjo metai, kai sugrįžau, bet neapleidžia nejaukus jausmas: gatvėje žmonės paniurę, lyg tuoj užgrius dangus.

Užkliuvo jūsų jaunatviškas ir gal neatsargus pasakymas, jog norite išgyventi visas aukštumas ir duobes, prisikėlimus ir bohemą.

Iš tiesų man taip ir atsitiko. Turėjau darbą, turėjau draugų ir nuostabų gyvenimą, o vieną dieną - bum, ir neliko. Aš dar nespėjau čia prigyti, susigyventi. Norėčiau dar pamatyti pasaulio. Man nepakanka tik žiūrėti į dangų.