Kristina Savickytė: "Artumui nereikia progos"

Iš tikrųjų mes, trys vaikai, augome labai mylimi, prižiūrėti, išgodoti. Tuo metu mama man atrodė tokia, kokia ir turi būti. Kiek daug ji man atidavė, supratau tik pati tapusi mama, ir tai, kad esu gera motina, nestandartinio mąstymo, - tai irgi jos nuopelnas. Ryšys išliko stiprus, jei bėda, - norisi jai išsipasakoti. Bet mes nesam bičiulės - esame mama ir dukra, nors ir be galo artimos.

Mergaitėms anksti prabunda tas motinystės instinktas. Dar visai mažos imame svajoti, kada galėsime sūpuoti vaikutį...

Aš neprisimenu tokio didelio vaikystės troškimo. Nors mama mėgsta pasakoti, kaip kartą uogavome Dzūkijos girioje, ir kai mano mažasis broliukas kiek atsiskyrė, aš ją subariau: "Kaip tu gali išleisti iš akių savo vaiką?"

Buvau vidurinysis vaikas, tad natūraliai jaučiausi mažesniojo globėja. Buvo kas ir manimi rūpinosi. Vyresnėlis vesdavo į mokyklą. Vien žinoti, kad turi brolį, yra puikus jausmas.

Visuomenėje gajus mitas, esą motina privalo būti "didvyrė", "supermama". Kas yra motinystė? Profesija, pašaukimas ar tiesiog gamtos dovana?..

Žinoma, motinystės jausmas yra natūrali, instinktyvi pagimdžiusios moters būsena. Bet aš labai gerbiu moteris, kurios joje atranda savo pašaukimą. Kai augini mažylį, palieki pasauliui jo rūpesčius. Svarbiausia tampa tam pasauliui užauginti žmogų.

Kristina su vyru Linu

Iš vaikystės prisimenu Hugo aprašytą vargdienę, kuri akmeniu išsimušė dantis, kad juos parduotų ir nusiųstų pinigėlį dukrytei. Arba japonų pasaką apie motiną, paverstą drakone, kuri vaikui atidavė savo akis... Gal mes visos tokios?

Iš tikrųjų - pažiūrėkim į mamas, auginančias apsigimusius ar sunkiai sergančius vaikelius. Kaip jos aukojasi. Jos gi atiduotų tam vaikeliui ne tik dantis ir akis... Ir nesijaustų šventosiomis. Neduok Dieve atsidurti tokioje situacijoje, bet dėl savo vaikų padarytum bet ką.

O ar paisote savo širdies poreikių? Leidžiate sau pabūti egoiste?

Oi, juk tai normalu. Žinoma, paisau. Kartais tuos poreikius sunku atpažinti, jų tiek daug. Šiaip esu patenkinta savo gyvenimu ir didelių planų nepuoselėju. Kaip aktorė, kol kas atsiduodu tėkmei.

Ar dėl dukrų teko užgniaužti aktorės ambicijas, atsisakyti lemtingos moters vaidmens?

Mergaitės jau buvo gimusios, kai vaidinau O. Koršunovo spektaklyje, buvau baigusi pirmą magistrantūros kursą. Taigi ambicijos buvo patenkintos. Prieš tai vaidinau seriale "Viltys ir likimai", ir kai pagimdžiau dvynukes, žurnalistams pasidariau įdomi dar kartą. Aišku, buvo minčių, kad vaikai sustabdė tą traukinį, bet negi negimdysi iš viso? Neturi pasirinkimo. Nori turėt vaikų, turi priimt tą pauzę kiek galima natūraliau. Nešioji jį, sūpuoji, ir tai viską atperka.

Kaip Jums sekėsi auginti savo dvynukes?

Nematau kokių mistinių dvynių galių, tiesiog jos yra labai prisirišusios ir laimingos, kad turi viena kitą. Aš joms net pavydžiu tos meilės, nes sesės neturėjau. Nedarėme drastiškų eksperimentų, kaip jaustųsi išskirtos ilgesniam laikui. Ką viena atranda, to ir kita nori, o tas ryšys, manau, labiau pasireikš, kai paaugs, išryškės individualybės.

Jos mums labai skirtingos, ypač - charakteriu. Gabija - žiauriai užsispyrusi, o Justina minkštesnė, su ja galima susitarti, nors ir ji turi kaprizų. Kai mergaitės lankė baletą, abiem buvo sunku, bet Gabija, matyti, buvo labiau linkusi pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Justina - gudrutė, moka gražbyliauti; gal su šiomis savybėmis savo pasieks.

Kai sukako pusantrų metų, abi lėkdavo į skirtingas puses - neprisišauksi, tad sunku buvo ir į lauką su abiem išeiti. Laukdavau vakaro, kada grįš vyras. Plaunu, būdavo, indus, tai apsikabina abi po koją ir traukia į skirtingas puses. Ką jau čia kalbėsi apie savo poreikius, knygų skaitymą...

Kaip Jums patinka pokštauti "Dviračio šou" su Vytautu Šerėnu? Tiesą pasakius, man jūs ir toje laidoje atrodote valiūkiška madona.

Viskas ten labai gerai. Jei kalbėsim apie ambicijas, tai nėra "superinis" darbas aktorei, bet užtat patogus - daug dėmesio galiu skirti šeimai. Ir aš tuo mėgaujuosi. Santykiai su Šerėnu - kolegiški, pasikalbam, pasijuokiam... Apskritai visa kompanija šauni.

Drauge su mergaitėmis lankote "Tele bim-bam" mokyklėlę?

Dirbu pas Neringą ikimokyklinukų lavinimo studijoje. Mokau vaikus muzikos, vaidybos, anglų kalbos. Mokomės žaisdami, vaidindami pasakėles, pokštaudami. Visokiausių yra tų vaikų... Iš vieno net žodžio turi "išlaukti", o kiti kalba nesustodami. Iškart matyti, su kuriais tėvai kalbasi, o su kuriais tik valgo ir miega po vienu stogu.

Mano mergytės tą mokyklėlę lanko nuo trejų metų. Išėjo natūraliai - buvome atėjusios į laidą kaip į atrakciją. Dabar jos turi savo rubriką, pasisako kuria nors laidos tema - spontaniškai, ekspromtu. Galiu paaiškinti joms kokį žodį, bet niekada nerepetuojame. Tas jų organiškumas, kaip sakote, gal su motinos pienu persidavė. Bet viena užaugusi nori būti keramike, o kita... net neatsimenu. Nesu ta mama, kuriai svarbu, kad vaikas visaip kaip lavintųsi... Jos pačios renkasi, ko nori. Nusibodo baletas - leidau mesti.

Dar vienas gajus mitas, kad moteris - aistra ir seksualumas, racionalus protas ir emocijos. Ar dar turite kuo nustebinti savo vyrą?

Tai jo reikia klausti. Ar jam vis dar esu paslaptis. Manau, tai priklauso nuo abiejų žmonių savybių. Gimus vaikams, mūsų santykiai tik pagerėjo. Aš jame pamačiau tarsi kitą žmogų, tėvą, o jis many - motiną, ir pastaruosius septynerius metus mums patinka tas spalvingas vaizdas. Jis iš tikrųjų labai geras tėtis, siųstas Dievo, ir tai mane "veža". Ir aš už tai jį myliu labiau kaip vyrą. Aš mačiau - jo tėvams, kaip ir maniesiems, vaikai labai svarbūs, taigi jis tai "atsinešė".

Sutampa ir mūsų požiūris į vaikus. Jis nemano, kad vaikus auginti - "bobų reikalas", bet suteikia man daug laisvės: tarkim, kurią mokyklą parinkti. Ir tas pasitikėjimas, kad priimsiu teisingą sprendimą, glosto savimeilę. Kai grįžta iš darbo pasiilgęs manęs ir vaikų, - rodos, elementarus dalykas, bet jaudina.

Ne, mano vyras ne aktorius, prie menininkų jo niekaip nepripaišyčiau, bet nebūtinai turėt menišką sielą, kad kibirkščiuotum meile vaikams. Aš pažįstu daug menininkų, kuriems tie vaikai visiškai nerūpi.

Psichologai sako, kad mylintis tėtis - tarsi garantas, kad dukra pasirinks mylintį vyrą. Jūsų pačios tėvas viename interviu juokavo studentams esąs fašistas ir sadistas...

Gal manęs tėtis taip nemyluodavo, kaip mano vyras vaikus... tokie laikai buvo. Tačiau buvau jo Kristinutė, jo princesė, jis mane labai mylėjo, išskirdavo kaip mergaitę.

Kaip kuriate savo namus?

Mūsų namai, kuriuose gyvenam ketverius metus, dar "kūrybos procese", mums trūksta kai kurių baldų. O tas procesas irgi spontaniškas, po truputėlį sužinau, ko noriu. Turiu savo viziją, ir man nereikia interjero dizainerių. Namuose gyvūnų nėra, paveikslų - saikingai, bet labai džiaugiuosi, kad gerai auga gėlės. Svečiai labai jas giria, pražydusias rožes, o orchidėja, gauta per gimtadienį, pražysta jau antrąkart. Aš myliu tas gėles.

Ar dukros jus pamėgdžioja? Sako, į žinomesnių žmonių vaikus žiūrima pro didinamąjį stiklą.

Jos labai mergaitiškos: daro šukuosenas, lakuoja nagus... Joms tai svarbu. Kol kas niekas nežiūri į jas pro didinąmąjį stiklą dėl manęs. Nes jos yra už mane įžymesnės - dėl "Tele bim-bam". Tai jas žmonės atpažįsta gatvėje.

Kuo Jūsų šeimai ypatinga Motinos diena?

Nieko ypatinga mes nedarome. Pasidengiame stalą... Šiaip aš labiau vertinu pabuvimą kartu, o artumui nereikia jokios progos. Kartais tiesiog pasivaikštai aplink namus, ir gerumo jausmas ištinka kaip stebuklas.

Motinos diena man būna ne kartą per metus, o daug dažniau. Kai negaluoju, o mergaitės atneša arbatos. Kai apsikabina ir sako, kad labai myli. Tada pasijuntu esanti Mama.