Kristina Rimkevičiūtė: "Žirgas - tai viskas viename: jūra, miškas ir laisvė"

Vieni gražiausių reginių - edelveisas ant uolos, moteris ant žirgo. Nuo ko prasidėjo jūsų meilė žirgams?

Mano vyresnioji sesuo Irena mėgdavo fotografuoti, jai nuo mažens patiko žirgai. Mama prašydavo jos, kad ir mane, mažesniąją, pasiimtų kartu į žirgyną, kuris buvo vaizdingoje vietoje prie Danės upės. Kai man buvo dešimt metų, jojimo trenerė pamatė, kad esu drąsi, pasodino ant žirgo - taip ir nebenulipau. Treniruotės vykdavo kiekvieną dieną, paskui pradėjau dalyvauti varžybose, - sakė pokalbininkė, turinti nemažai pasiekimų: ji yra nevienkartinė jaunių, jaunimo Lietuvos jojimo čempionė, sėkmingai atstovavo Lietuvos rinktinei pasaulio pirmenybėse Lenkijoje. 1993 metais Kristina pateko į geriausių šalies sportininkų dešimtuką.

Kas yra geras raitelis arba kaip tampama kentauru?

Geras raitelis tas, kuris turi labai stiprų ryšį su žirgu, jie tampa komanda, duetas. Nes kas yra raitelis be žirgo? Niekas, kaip ir žirgas be jo. Kad pasiektumei rezultatų, žirgas ruošiamas ne vienerius metus, ir jeigu jam kas atsitinka ar įvyksta trauma, lieki be partnerio.

Kartais žirgas netoleruoja tam tikrų žmonių, bet ne todėl, kad jie blogi ar ką daro ne taip; tiesiog nesutampa auros. Tuomet gali juo tik pasijodinėti, bet ne laimėti varžybose. Žirgas turi šimtu procentų tavimi pasitikėti. Yra buvę atvejų, kai įgyji žirgą, kurio valią kas nors bandė palaužti per prievartą, elgėsi žiauriai; jis turi gerą atmintį ir atsimena skriaudas.

Mes visi skaitėme Nicholas Evans "Arklių užkalbėtoją", kur pasakojama apie tokią situaciją.

Ta unikalų įspūdį paliekanti istorija mane sužavėjo, aš tikiu, kad būna tokių nepaprastos prigimties žmonių. Iš tikrųjų tą ryšį su žirgu turi užsiauginti, laimėti jo meilę. Treniruotėse gali jį "užlaužti", bet starto aikštelėje jis jaučiasi karaliumi.

Dabar turiu du Hanoverio veislės žirgus. Prieš trejus metus įsigijau dvejų metų Denverį, turėdama mintį užsiauginti ne tik draugą, bet ir varžybų partnerį. Norėjau to tikro dueto, kad suprastų iš pusės žodžio, ir negalvojau, kad tai bus taip saldu. Kai tik įvažiuoju į žirgyną, jis jau žino, kad aš atvažiavau: žvengia, kviečia savo kalba, eina ratu, džiaugiasi, parodo, kad jam tu svarbi.

Praeitais metais nusipirkau dar mažą Roleksą, nes sužavėjo, kaip arkliukas augdamas keičiasi, stambėja, protingėja; visai kaip tas bjaurusis ančiukas, virstantis gulbe. Roleksas dar ganyklose, nėra apjodinėtas, tai įvyks pavasarį. Žirgo auksinė branda, viršūnė, kai atsiskleidžia jo gabumai, čempionatuose parodo, ko vertas yra, kai sulaukia 10 - 15 metų.

Geras žirgo kraujas, jo "genealoginis medis" lemia jo kainą. Vieno mano žirgų tėvas sėkmingai startuoja Vokietijoje, o senelis veda puikius grynakraujus palikuonis. Tokį turint yra didesnė tikimybė, jog žirgas turės puikų judesį, o svarbiausia - charakterį.

Dar Hipokratas sakė, jog balnas išvaiko niūrias mintis. Jeigu nejodinėtumėte, gal nebūtumėte įgijusi ir kai kurių gerų savybių?

Buvo laikas, kai visiškai nestartavau, siekiau karjeros "nuo apačios": buvau kasininkė, ir praėjo daug metų, kol tapau tas, kas esu. Žirgas mano gyvenime visada buvo šalia, bet anuomet važiuodavau tik pajodinėti, nes laikyti nuosavą žirgą yra didelė atsakomybė: tai ne žaisliukas, kai pabos - nenumesi. Jį kasdien reikia išvesti į lauką, jis serga ir yra visiškai priklausomas nuo tavęs. Kol atsirado daugiau laisvo laiko, eidavau žaisti teniso.

Bet žirgas yra nepamainomas atgaivos šaltinis, kai nori išsivalyti blogas mintis. Kai po dviejų valandų grįžtu iš žirgyno, jaučiuosi pailsėjusi, lyg būčiau savaitei išvykusi. Man tai padeda įveikti stresus. Visiškai tikiu hipoterapija: mačiau, kaip žirgyne vedžiojami arkliai, ant kurių sėdi vaikai su judėjimo negalia, ir jiems tai padeda.

Asmeninį bankininką lygina su bendrosios praktikos gydytoju, kuris diagnozuoja ir siunčia pas tinkamos srities profesorių specialistą. Sutinkate su mintimi, kad kuo didesnė atsakomybė, tuo didesnė įtakos zona, tuo daugiau galimybių veikti?

Pas mus lankosi svarbiausi banko klientai: bet koks pasakytas žodis, padarytas ar nepadarytas darbas yra didžiulė atsakomybė. Aš nieko sau nenoriu įrodyti; tiesiog jaučiuosi savo kėdėje, einu į darbą kaip į šventę jau 20 metų. Yra gerų ir blogų dienų, bet stengiesi viską palikti už durų. Sutinku be galo įdomių žmonių, kurie turi savo verslus, gyvenimus, tikrai yra ko išmokti, ir tai vyksta kiekvieną dieną. "Veža" tai, kad turiu asmeninį kontaktą su žmonėmis, paprastai reikalus tvarkančiais telefonu, kad manimi pasitiki, kad galiu padėti, kad yra bendrų interesų, grįžtamasis ryšys. Ir tai geriau negu gydyti: mūsų klientai gali ateiti, kai niekas neskauda.

Kad laimė - ne piniguose, sako tie, kurie nesugeba jų uždirbti? Ar pinigų trūkumas nežemina žmogaus orumo?

Manau, kad ne. Pinigai palengvina buitį, gyvenimą, bet tikrai yra ir labai nelaimingų turtingų žmonių, ir atvirkščiai. Manau, kad svarbiausia požiūris, išsikelti tikslai, norai, mėgstamas darbas, užsiėmimas. Sutinku, kad pinigai suteikia didesnę pasirinkimo laisvę, ką nuveikti, bet jeigu neturi fantazijos, tai čia ir baigiasi laimė. Kitas gal per didelius siekius užsibrėžia, per daug nori iš gyvenimo; tiek daug turi, bet tiesiog neapsidairo.

Kas neįkainojama? Juk net vaikai po tėvų skyrybų lieka gyventi su tuo, kuris gali suteikti didesnę prabangą.

Šeima, sveikata. Vaikus gali nusipirkti, jų meilės - ne. Jeigu tu savo laiku su jais nežaidei, nesivoliojai ant kilimo, neskaitei knygučių, tai nežinau, kokia dovana tai atpirks, ar vėliau išvis norės bendrauti. Viską reikia daryti savo laiku, savo vietoje, tada nereikės nieko pirkti.

Ar sutinkate, kad moteriai prasimušti sunkiau, nes ji silpnesnė iš prigimties?

Nieko panašaus. Taip jau yra, ką turiu, viską pasidariau savo rankomis, viską užsidirbau, niekas man ant lėkštės nepadėjo, iš dangaus nenukrito. Augome trys dukros, neturėjom labai turtingų tėvų, nors jie visą gyvenimą sunkiai dirbo. Labai gerais pažymiais baigiau mokyklą, bet ėjau dirbti, nes nusprendžiau užsidirbti savo studijoms. Baigiau vadybos, rinkodaros, finansų bakalauro studijas, magistrantūrą Kauno technologijos universitete ir po truputį kilau karjeros laptais. Mane stebėjo, matė, kad aš siekiu tikslo, žinau, kur noriu būti po metų, trejų - ir sėkmingai tai darau.

Ar stiprioms, savarankiškoms moterims nereikia fatališkos, amžinos meilės, globos? Gal jos, kaip kai kurie vyrai, į moteris ims žiūrėti kaip į malonumo įrankį, ir tiek?

Kiekviena moteris nori būti mylima ir globojama. Bet manau, kad ilgalaikiai dalykai - kiti: pasitikėjimas, pagarba, bendri siekiai. Meilė ateina - praeina, santykiai sušyla ir atšąla, bet tie amžini dalykai yra viens kito supratimas; jokiu būdu negali meluoti, išsisukinėti ar žaisti dvigubus žaidimus.

Suprantu, kad kai kurie gyvenimo etapai - be galo sunkūs, bet jie baigiasi. Ir ateina to ieškojimo kartu metas, o kai tai baigiasi, tai baigiasi ir noras būti su tuo žmogumi.

Ar esate nūnai madingų gurmanų, sveikos gyvensenos, labdaros klubų narė?

Aš gana užsiėmusi, man pirmoje vietoje - vaikai, šeima, antroje - augintiniai. O jeigu lieka laiko, tai būna ir draugai, ir vynų degustacija. Esu normali moteris, einu į teatrus, kinus, skaitau.

Sakoma, neverta iš naujo sukirpti suknelės, kūno ir veido. Tuo bus galima naudotis, bet genijaus pėdsako neliks.

Visuomenė tokia, kad sutinka pagal tai, kaip apsirengusi, paskui jau gilinasi, kas tu tokia ir kaip šneki. Man, kaip moteriai, labai svarbu, kokiai išeiti į gatvę, ir darbe galioja aprangos kodas, kurio negali paniekinti, nes nebūsi suprastas. Jeigu žmonės ateina į susitikimą su tavimi kostiumuoti - tu irgi turi juos gerbti. Bet esu šalininkė tų, kurie jaunatviškumą palaiko ne skalpeliu, o sportuodami, mėgaudamiesi grynu oru, geromis emocijomis.

Vienas filosofas sakė, jog jeigu nebūtų Dievo, pasaulis būtų vieniša vieta. Mums reikia draugų. Ar turite tokių, kurie palaiko jus kiekvienoje situacijoje, nesmerkia suklydusios?

Be abejo. Būtų idealu, jeigu tas draugas būtų tavo sutuoktinis, nes tos antros pusės ir ieškai kaip atsvaros, turinčios stiprių savybių, kurių tu neturi. Ir nori, kad bet kokioje situacijoje tave palaikytų... Jei taip nėra, draugų reikia ieškoti kur kitur.

Sutinkate, jog bejausmis ir protingas - tai ne tapačios sąvokos?

Protingas žmogus gali tuos jausmus sąmoningai blokuoti, slėpti ir neparodyti, bet tai - ne apie mane. Aš jeigu myliu - iš visų jėgų, jeigu žmogus patinka - šypsausi, nepatinka - tiesiai šviesiai pasakau. Būnu sąžininga su savimi ir aplinka, su kitais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manim elgtųsi. Nes blogi dalykai grįžta ir smogia dviguba jėga. O jeigu kažkada kažkam padarei gera - sulauki atsako, kai tau labiausiai reikia.

Tikriausiai jus pažįstami kankina prašydami patarimų. Ar turintiems dideles pajamas ir mažai uždirbantiems reikia taupyti skirtingai?

Kuo sunkiau uždirbamas litas, tuo jis ir taupomas labiau. Čia tik mitas, kad turtuoliai švaistosi; nieko panašaus: turtingi žmonės labai gerai pagalvoja, kur deda pinigus. Naujieji milijonieriai iškilo, kai buvo tas nekilnojamojo turto burbulas, greit prakuto, pardavę žemes ar turtus, bet labai greit ir išpustė.

Jeigu žinai, kaip uždirbti pinigus, tu juos uždirbsi. O krizių niekas neišvengia. Yra nuopuolių ir pakilimų, bet jeigu gauni dovaną, išloši ir ištaškai - lieki su dar didesne našta, skausmais ir skolomis. Kai nebejauti saiko, pradedi plačiai gyventi, - daug blogiau, kai viskas baigiasi; susitraukti į mažą be galo sunku psichologiškai. Todėl kartais ir prasigeriama, nusižudoma, ateina ta diena, kai dangus griūva.

Amerikiečių filosofas Johnas Searku, paklaustas, koks didžiausias jo gyvenimo siekis, atšovė: patobulinti savąją slalomo techniką, geriau vairuoti automobilį, nors su metais tai padaryti vis sunkiau...

Mano siekis - startuoti dar daugelyje varžybų. Užauginti vaikus, kurie man nuolat suteikia drąsos. Dvylikos metų Gintarė be galo myli žirgus, juos šukuoja, padeda man prižiūrėti, bet jaučia baimę sėsti į balną; aš jos nelaužiu, gal dar ateis laikas. Praleidau momentą, kai kažkas įvyko, gal išgąsdino. Galbūt Liepa, kuriai dar tik pusantrų metų, išdrįs sėsti ant žirgo ir jos siekis bus profesionalusis sportas.