Kristina Jatautaitė: "Mano asmeninis gyvenimas - muzika"

Paprasčiausiai gaila laiko. Gaila dienos.

Iš kur semiesi energijos? Gal sportuoji ar medituoji?

Nieko panašaus nedarau. Nors sportuoti reikėtų. O energijos pasisemiu iš muzikos. Paklauskite bet kurio muzikanto, ir jis pasakys tą patį: muzika yra neišsenkantis lobynas, kuriuo galima mėgautis kiekvienąkart kitaip. Muzika niekada nenusibosta, nes tu improvizuoji ir visada atrandi naują sąskambį, naują mintį, spalvą, meilę ar pavydą... Viską! Tie atradimai džiugina taip, kad neprilygsta jokiems honorarams.

Muzikoje aš atrandu save - vis naują, vis turtingesnę. Kad ir kaip banaliai skambėtų, muzika yra mano gyvenimas.

Ar kartais nebūna apmaudu, kad dainininku Lietuvoje gali tapti vos ne bet kas? Tik turėk ryšių ir pinigų...

Žinoma, kad apmaudu. Dabar bet kuri verslininkė gali įsirašyti keletą dainų ir naudodamasi ryšiais televizijoje prasimušti. Tačiau apmaudu visai ne dėl sugebėjimo prasimušti, o dėl to, kad Lietuvos scenoje tarpsta neprofesionalaus lygio atlikėjai. Taip klaidinama visuomenė, skurdinami klausytojai. Juk dainuojama, kaip liaudyje sakoma, krūtimis ir seksualiomis kojomis.

Manai, Lietuvos muzikos rinka iškreipta?

Matyt, kad taip. Štai neseniai skaičiau dr. Žyginto Pečiulio, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docento, samprotavimus apie Lietuvos muzikinius šou. Anot jo, užsieniečiai nesupranta, kaip mūsų žvaigždės ryžtasi dalyvauti tiek daug laiko trunkančiuose TV šou. Maža to - ten jos virsta įvairiais kūlverstukais, meškiukais, bitutėmis, kitokiais personažais. Užsieniečiai tikina, jog tokioms avantiūroms jų kraštuose galėtų "pasirašyti" tik gęstančios žvaigždės.

Televizija yra verslas, todėl jai reikia reitingų, ir todėl į muzikinius šou kviečiami iki skausmo žinomi veidai. Nesvarbu, kad traukia pro šalį.

Manęs nėra kvietę dalyvauti jokiuose žvaigždžių duetuose. Matyt, nesu pakankamai žinoma. Tačiau dėl to tikrai nesigraužiu.

Matai šviesą tunelio gale?

Ekonominių nuosmukių laikais menininkai visada kenčia. Sumažėja koncertų. Ypač tiems, kurie dainuoja ne "popsą". Manau, alternatyviąją muziką atliekantys muzikantai turėtų būti dotuojami valstybės ar mecenatų. Užsienyje tai norma, o Lietuvoje įmanoma tik ekonominio pakilimo metu. Taigi lauksime geresnių laikų.

Dabar, kai įsitraukei į televizijos projektą ir tapai matoma kaip solistė, išmušė tavo valanda.

Taip, dabar daug kas taip sako. Dažniausiai per televiziją pasirodau kaip pritarianti vokalistė. Tačiau pritariančios vokalistės darbas scenoje yra toks pat svarbus kaip ir solistės. O gal net ir svarbesnis. Manai, lengva dainuoti keturiais balsais "Cappelloje A"? Jei pakviesčiau keturis vokalistus ir paprašyčiau darniai padainuoti kūrinį keturiais balsais, - manai, padainuotų?..

Solinės veiklos turiu per akis: dainuoju su įvairiais džiazo atlikėjais, soluoju grupėje "Studija". Kaip galėčiau tapti soliste, jei tokia jau esu? - šypsosi. - "Telikas" nėra mano galutinis tikslas. Aš ir taip save realizuoju.

Be to, tapus ryškia soliste būtų jau "ne fasonas" dainuoti pritariamąjį vokalą. O su šia įdomia veikla atsisveikinti nenoriu.

Komikas F. Allenas yra pasakęs: "Įžymybė yra asmuo, kuris visą gyvenimą sunkiai dirba, kad taptų žinomas, o paskui užsiseda juodus akinius, kad jo nepažintų."

Neslėpsiu, tikrai malonu, kai žmonės mane atpažįsta, pastebi, sako komplimentus. Tačiau tuo dėmesiu, matyt, dar nesu persisotinusi, tad netrokštu slėptis po juodais akiniais.

Kodėl sutikai dalyvauti TV projekte "Chorų karai"?

Šis projektas man pasirodė įdomus vien todėl, jog sužinojau, kad man teks dirbti su daugiabalsę muziką atliekančiu choru. Tai didelis malonumas. Mano arkliukas. Tiek "Cappelloje A", su "Junior City Jazz" merginomis propaguojame daugiabalsį dainavimą.

Kaip sekasi vadovauti Klaipėdos chorui?

Visaip būna. Ir nenuostabu. Darbas, kurį darome, nėra greitai padaromas. Sukurti gerai skambantį daugiabalsį kūrinį reikia labai daug triūso, kantrybės, laiko. Juk į chorą susirinko visiškai skirtingi žmonės. Vieni natas pažįsta, kiti - ne. Tačiau didelei mūsų - vadovų nuostabai, Klaipėdos choras "susidainavo". Šis "susidainavimas" ir yra svarbiausias. Juk galėjome ir nesusidainuoti, tai - sėkmės reikalas, loterija. Gali į chorą surinkti gabiausius, o daina neskamba, ir gana.

Tačiau kita vertus... Vienas garsus verslininkas yra pasakęs: "Kai nuoširdžiai dirbu 14 valandų per parą, man neišvengiamai ima sektis." Taip, matyt, yra ir mums. Mes susitinkame ir repetuojame kiekvieną mielą dieną. Dieną po dvi valandas dainuojame, o vakare renkamės muzikiniame teatre repetuoti šokio judesių. Prieš koncertą prisideda dar kelios valandos papildomų repeticijų. Ir kaipgi mums gali nesisekti?.. - šypsosi.

Projektas artėja link pabaigos.

Taip. Ir dėl to liūdnoka. Visi susidraugavome. Labai laukiame kiekvieno šeštadienio, kiekvienos repeticijos, kiekvieno susitikimo.

Kaip manai, kurią vietą laimėsite?

Nenorėčiau būti blogas pranašas. Choristai ant manęs supyks. Tačiau pagal visas ligšiolines balsavimo tendencijas manyčiau, kad būsime treti. Nors kas žino...

O gal klaipėdiečiai pasistengs, ir mes laimėsime? Norisi pasiguosti, kad mums labai trūksta palaikymo...

Na, nesakyk, raginimai balsuoti už Klaipėdos chorą matomi ir girdimi visur. Man net kelis kartus per dieną "paskambina" Deivio balsas ir ragina balsuoti.

Juokingiausia, kad tas Deivio balsas yra paskambinęs ir pačiam Deiviui.

Kristina, iš ko paveldėjai tokius puikius muzikinius duomenis?

Mano tėvai nėra muzikantai, bet abu muzikalūs žmonės. Tėvelis - inžinierius mechanikas, mėgsta užtraukti dainelę. O mama yra lietuvių kalbos mokytoja.

Profesionalioje scenoje esi jau septyneri metai. Ketvirtus metus kartu su Aušra Smičiūte vadovauji Klaipėdos jaunimo centro džiazo studijai "Junior City Jazz".

Su Aušra esame labai griežtos pedagogės. Kartais pačios pagalvojame, jog tokios studijos, kuriai vadovauja tokios griežtos mokytojos, pačios nenorėtume lankyti. Tačiau pasiekti gero rezultato kitaip neįmanoma.

Vaikystėje, aišku, svajojai tapti dainininke...

Nieko panašaus. Labai norėjau tapti pardavėja. Ir labiausiai už viską troškau turėti namie kasos aparatą. Įsivaizduodavau, kaip išlindus čekiui aš jį nuplėšiu, kaip grąžą atiduodu.

Į E. Balsio menų gimnaziją įstojau mokytis groti smuiku, vėliau ėmiausi fleitos, o baigiau chorinį dirigavimą.

Tiesą sakant, mano vyresnysis brolis, kuris taip pat mokėsi toje pačioje gimnazijoje, būdamas šaltesnio proto, ėmė ir paveikė mane sakydamas, kad iš tos muzikos nieko gero nebus. Reikia sprukti. Jis paspruko. Kibo į tiksliuosius mokslus ir pasuko savo keliu. O aš? Ir paskui jį sprukau, bet nuo vilko ant meškos pataikiau. Patekusi į paprastą mokyklą, susivokiau, kad muzika yra mano kelias.

Paskui patekai į Džiazo katedrą...

Mane vis dar persekiojo mintis, jog muzika yra tik papuošalas prie gražaus kostiumėlio, tad dokumentus padaviau ir į inžineriją, ir į lėktuvų pilotų studijas. Maža ką. Na, o prieš stojant į džiazinį dainavimą nuėjau pasikonsultuoti pas Steponą Janušką. Jis manęs ir klausia: "O tu domiesi džiazu?" Negi sakysiu, kad ne... Sakau: "Taip, labai." Tada jis paprašė manęs išvardyti bent 10 džiazo atlikėjų. Na, gal du išlemenau. Anglų kalbos irgi nemokėjau. Ir S. Januška man sako: "Gal tu kur nors kitur stok." O Jėzau, galvoju - tai ką man dabar daryti? Bet sužinojusi, kad grupė "Studija" išvyksta į Honkongą, tryniau rankomis. Komisijoje S. Januškos nebuvo, ir aš įstojau.

Ateinu rugsėjo 3 dieną į klasę - o ten sėdi Stepas Januška.Galvojau, kad prasmegsiu skradžiai, bet jis manęs net neprisiminė.

Ar "Cappella A" yra vien tik idėjinis projektas?

Visiškai. Visi keturi grupės nariai - Rasa, Mindaugas, Aušra ir aš - turime savo darbus, nes iš šios veiklos negalėtume pragyventi. Neatsisakome tų pasiūlymų, kurie mums įdomūs, tačiau "Cappella A" yra tik mūsų sielos penas.

Atliekame intelektualiąją muziką išprususiam klausytojui. Jau pusmetį "Cappella A" niekur nekoncertavo, ir tik balandžio mėnesį Šiauliuose surengsime pirmąjį koncertą šiemet. Tai bus pirmasis "Cappella A" koncertas su bilietais, nors gyvuojame jau septintus metus, du kartus esame dalyvavę konkurse "Vocal. Total" Austrijoje - parsivežę trečią vietą ir aukso diplomą.

Gal "Cappellai A" paprasčiausiai trūksta gero vadybininko?

Labai apmaudu, bet teko ne kartą girdėti tokį posakį: "Kas ne Vilnius - tas ne kultūra." Vilniečiai dažniausiai kviečiasi savus, o klaipėdiečiai - vilniečius.

Sakei, jog nenori kalbėti apie asmeninį gyvenimą. Tai, ką žmogus slepia, paprastai būna įdomiausia...

Galiu pasakyti tik tiek, kad mano asmeninis gyvenimas yra muzika. Paklausk manęs dar kartą, kada baigiasi mano darbo diena.

Kada baigiasi tavo darbo diena?

Šiuo metu kasdien ne anksčiau nei 12 valandą nakties.

Kas, be muzikos, tau dar įdomu?

Mėgstu mielus rankdarbius, karoliukų vėrimą, dekupažą... Turėdama laiko domiuosi kosmetologija. Esu baigusi vizažo mokslus, tai turėdama laiko praktikuojuosi ir šioje srityje. Mielai keliaučiau, bet kol kas visos kelionės susijusios su dainavimu.

Kam negali atsispirti?

Geriems kvepalams. Man jų vis negana. Taip pat negaliu atsispirti kokybiškai kosmetikai. Na, ir, žinoma, saldumynams!

Išvardyk savo blogiausias savybes.

Esu perfekcionistė. Jei ko nors imuosi, - noriu, kad būtų kuo geriausiai. Jei kas nors nepavyksta, - iškart noriu viską mesti. Tai blogas bruožas.

Pasidariau nepunktuali. Man tas baisiai nepatinka.

Pykstu, kad nepadėkojo, neatsiprašė, nepaprašė... Nors man patinka posakis "Reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi", bet ne visada pavyksta...