Keturiasdešimtmetė Povilo Gaidžio odisėja

"Visą save atidaviau darbui teatre, - nostalgiškai atsidūsta režisierius. - Sunku pasakyti, gerai ar blogai, kad aš tiek metų viename kolektyve, viename teatre. Per tuos 40 metų su teatru taip suaugau, kad jokiame kitame savęs neįsivaizduoju, tuo labiau kad čia, Klaipėdos dramos teatre, yra mano bendramoksliai iš Valstybinės konservatorijos, kur kadaise įgijau aktoriaus diplomą. Čia, šiame teatre, - mano mokiniai iš abiejų mano parengtų aktorinių laidų, o taip pat scenos senbuviai, su kuriais visada malonu dirbti. Taigi teatro trupė man kaip vienminčių šeima. Joje visko būna, kaip ir gyvenimiškose šeimose, bet reikia mokėti nusileisti ir nenusileisti, kai būtina.
Su Klaipėdos dramos teatru aš daugiau kaip režisierius, kartu su manimi augo, brendo ir aktoriai. Susigyvenome, papildėme vieni kitus. Tai suteikia teatrui ir trupei stabilumo, pasitikėjimo kūrybinėmis jėgomis. Tai savo ruožtu turi didžiulės pozityvios įtakos garsiems pastatymams, kurių dalis gimė anais laikais, stiprios meninės konkurencijos sąlygomis. Juk tuo metu pačiame kūrybinių jėgų žydėjime buvo režisieriai J. Miltinis, H. Vancevičius, V. Čibiras, A. Ragauskaitė, J. Jurašas, D. Tamulevičiūtė, M. Karklelis. Tais laikais pirmuosius žingsnius režisūroje žengė R. Tuminas, J. Vaitkus, G. Padegimas..."

Apie senas ir naujas teatro formas

"Dabartiniais laikais yra įvairių teatro modelių, bet repertuarinis teatras - pats gražiausias ir vertingiausias pasaulinėje teatro kultūroje. Skaudu, kad kai kurie valdžios žmonės, to nesuvokdami, norėtų vadovautis užsienio teatrų modeliu. Tačiau įgyvendinus tokį modelį, pastovios trupės nebeegzistuotų, aktoriai, režisieriai ir pats teatro pastatas būtų atskirai. Tiesa, patys užsieniečiai jau pripažįsta, kad šitoks modelis veda į aklavietę. Jie patys jau grįžta prie repertuarinio teatro. Manau, kad ateityje gyvuos ir repertuariniai, ir kitokio modelio teatrai. Tai natūralus teatro meno vystymosi procesas. Jame, kaip ir žmogaus gyvenime, yra kritimų ir pakilimų. Teatro bumas, kuris kadaise buvo visoje šalyje, praėjo. Dabar, kai gyvenimas normalėja, žiūrovai po truputį grįžta, nors šiuo metu visa kultūra Lietuvoje išgyvena ne patį geriausia laikotarpį".

Apie režisierių problemą

"Išgyvename paradoksalų laiką. Režisieriaus vaidmuo teatre nuvertinamas. Jis tampa lyg ir nebūtinas. Pagal dabartinę sistemą teatrui vadovauja konkursą laimėjęs teatro vadovas. Jis gali būti puikus vadybininkas, organizatorius, ekonomistas, tačiau tokiu būdu į teatrą gali patekti visai ne meno žmogus. Todėl teatre būtinas meno vadovas režisierius. Jis turėtų būti ir pedagogas, ir asmenybė. Toks, koks buvo J. Miltinis. Dabar Lietuvoje toks žmogus yra R. Tuminas, na, dar aš šiek tiek. Ir viskas. Daugelyje teatrų nebeliko net etatinio režisieriaus. Tai labai opi ir skaudi problema".

Apie aktorių problemą

"Laikas nuo laiko kiekvienam teatrui būtinas naujų jaunų jėgų įsiliejimas. Dabartinė Muzikos akademija aktorius paruošia puikiai, bet po mokslų jie stengiasi likti sostinėje, griebiasi atsitiktinių darbų radijuje, televizijoje ar kitur. Į periferijos teatrus nelabai kas veržiasi. Todėl mes stengiamės jaunus aktorius išsiugdyti čia, uostamiestyje. Klaipėdos universiteto Menų fakultete jau esu paruošęs teatrui dvi aktorių laidas - 1980 ir 1996 metais. Šiemet Menų fakultete vėl rinksime jaunų aktorių kursą, kurį ruošime ir savam, ir Panevėžio dramos teatrui.

Kalbant apie aktorių problemą, yra ir kita medalio pusė - užimtumas. Dabartiniais laikais kviestiniai režisieriai savo spektakliams renkasi beveik tuos pačius aktorius, ir jo niekas neprivers pasirinkti kitus, eksperimentuoti, nes jam visai nerūpi trupės užimtumo, visų aktorių kūrybinės brandos svarba. Man atrodo, kad savo ruožtu aktoriai turėtų parodyti iniciatyvą, ieškoti sau vaidmens, siūlyti režisieriams pjeses ir panašiai".

Apie teatro kritiką

"Teatro raidą, pavykusius ar nepavykusius spektaklius turi aptarti profesionalūs teatro kritikai. Žinoma, teatro praktikai ne visada būna patenkinti teatro kritika, bet ji reikalinga. Dabartiniu metu profesionalūs teatro kritikai iš Vilniaus neišvažiuoja. Tam, matyt, yra objektyvių priežasčių, tarkim, negauna konkrečių užsakymų spaudoje ir panašiai. Todėl dažniausiai rašo tai, ką mato pačiame Vilniuje. O periferijos teatrus pamato vieną kartą per metus, kai teatrai su dviem, trimis spektakliais trumpam, vos dviem dienom, atvyksta gastrolių į sostinę. Taigi mūsų teatro spektaklius dažniausiai vertina vietos žurnalistai. Nors jie pilni gerų intencijų, bet ne kiekvieno žurnalisto pateikti spektaklio analizė būna objektyvi ir profesionali. O aktoriams, režisieriams profesionali kritika - būtina".

Teatras ir televizija

"Dabartiniais laikais televizijos vaidmuo žmogaus gyvenime - didžiulis. Neiškėlęs kojų iš namų, matai kone visą pasaulį. Lietuvoje dabar gyvuojančios televizijos siūlo daugiausia neišrankaus skonio laidas ir serialus, o rimtų, analitinių, kultūrai skirtų laidų mažoka, o ir tos pačios, kurioms lyg ir nemaža laiko skiriama, yra gana nuobodokos ir nelabai populiarios. Yra laidų, kuriose gali pasireikšti aktoriai, tačiau tos laidos dažniausiai - pramoginio pobūdžio. Jose, nors ir matai vieną kitą įdomiai sukurtą personažą, aktoriai tiesiog eksploatuojami ir greitai kūrybiniu atžvilgiu "išsisemia". Gaminami populiarūs serialai, tačiau liūdna, kad televizija nebefilmuoja teatro spektaklių, išnyko ir pačios televizijos spektakliai. Tuo pačiu televizija nekaupia archyvo, istorijos apie spektaklius. Juk teatro menas - laikinas".