Kęstutis Linkus: "Kaip darbe - taip ir namuose: tolerancija ir kompromisų ieškojimas"

- Prieš trejus metus drauge su kolega Rimu Varanausku įkūrėme turto valdymo bendrovę, įsigijome kelias prasiskolinusias baldų įmones ir ėmėmės darbo. Šiandien aš vadovauju vienai šių įmonių. Mes jau dabar konkuruojame su giminingomis Europos šalių įmonėmis. Mes neprekiaujame vidaus rinkoje, viską eksportuojame į užsienį.

- Žinoma, peržengia. Mums namuose būna daugiau laiko aptarti rūpimus klausimus. Aš labai patenkintas Dangiros, kaip vadybininkės, darbu.
Mus vienija tas pats tikslas. O jeigu antroji pusė dirbtų kitoje kompanijoje, tai vargu ar sugebėčiau suprasti, ko ji nekalbi, susikrimtusi. Mes žinome vienas kito problemas, ir jeigu kuris iš mūsų nekaip nusiteikęs, kitas puikiai supranta, kad nėra ko lįsti į akis.

- Sūnus daugiau turi žmonos bruožų, tiek išorinių, tiek ir vidinių. O mažoji, Rugilė, - tikras mano vaikas. Mantvydas - labai užsispyręs. Mes su žmona žinojome, kad sieks savo, ir jo neperkalbėsi. Čia Dangiros žemaitiškas charakteris. Rugilei taip pat netrūksta užsispyrimo. Beje, ji kasdien pasiteirauja apie mano reikalus, puikiai išmano, kas yra pelnas, kaip uždirbami pinigai. Jai labai įdomi pati verslo filosofija, ir aš tuo labai didžiuojuosi.

- Turbūt nepasakysiu nieko naujo. Dažnoje šeimoje puoselėjamos žmoniškosios savybės: sąžiningumas, dorumas, jautrumas ir užuojauta kitam žmogui.

- Priklauso nuo to, kokia bėda užklupo. Bet dažniausiai manęs nėra namuose, tai vaikams pasirinkimo, į ką kreiptis, lyg ir nebelieka. Nuo šio rugsėjo namuose turime tik Rugilę, Mantvydas jau pradėjo savarankišką gyvenimą Vilniuje. Studijuoja Lietuvos ir Norvegijos tarptautinėje vadybos mokykloje. Ir mes nekaip jaučiamės, ir sūnui nėra lengva apsiprasti svetimame mieste.

- Manau, kad nevisiškai. Jaučiu, kad gyvenant drauge mano parama Mantvydui įvairiose gyvenimo situacijose buvo per didelė. Bet aš tikiu, kad auklėjimo procesas dar nepasibaigė. Kasdien jaučiu, kad sūnui pagalbos ir patarimų reikia daug daugiau nei iki šiol.

- Pas Mantvydą į klasės susirinkimus dažniausiai eidavau aš. Taip jau buvome su Dangira sutarę, kad sūnaus mokymosi ir elgesio reikalais daugiau rūpinsiuosi aš. O pas Rugilę einame kartu. Net nežinau kodėl. Tiesiog mes abu norime pasiklausyti mokytojos nuomonės apie Rugilę. Aš žinau, kaip jai svarbu matyti klasėje sėdinčius ir mamą, ir tėtį. O be to, po klasės susirinkimų labai dažnai būna pasirodymai, kuriuose Rugilė visada dalyvauja.

- Turiu vieną didžiulį ir jau turbūt niekada jo neatsisakysiu. Žvejyba. Esu nusipirkęs visą amuniciją visiems metų laikams. Tik dabar turiu mažiau laiko sėdėti akis įsmeigęs į "paplavoką". Didžiausias sugautas laimikis - sterkas. Parnešiau namo, išvaliau, Dangira iškepė. Smagu, kai valgai savo pagautą žuvį. Dar vienas teigiamas pomėgis - valgio gaminimas. Moku beveik viską, tik tortų nekepu.

- Konkrečios svajonės neturėjau. Tik vienuoliktoje klasėje žinojau, kad noriu studijuoti ekonomiką Kauno politechnikos institute. Pirmą kartą neįstojau, į vieną vietą norinčiųjų buvo net penki. Grėsė tarnyba armijoje. Norėdamas jos išvengti įstojau į Šiaulių 13-ąją technikos mokyklą, iš kurios vaikinų neėmė į armiją. Sužinojau, kad baigęs raudonu diplomu, į KPI būsiu priimtas be stojamųjų egzaminų. Bet ir turėdamas raudonąjį diplomą, netapau ekonomikos specialybės studentu, o tik tarybinės armijos kareiviu. Grįžęs po tarnybos neatlyžau. Bet vėl stoti pabijojau, pasirinkau paruošiamąjį kursą. Ir po metų trečias kartas nemelavo.

- Mokėmės vienoje grupėje. Atvėriau auditorijos duris ir pamačiau merginą, su kuria gyvenu jau dvidešimt metų.

- Kalbėti apskritai apie verslą Klaipėdoje būtų per didelė atsakomybė. Dažnai važinėdamas į Vilnių galiu lyginti paslaugų verslą. Sostinėje pusę dvylikos nakties verda gyvenimas, tuo tarpu Klaipėdoje - štilis. Gyventi Vilniuje gal ir būtų neblogai. Bet mums su Dangira buvo labai sunku palikti Kauną. Niekaip iš pradžių negalėjome apsiprasti Klaipėdoje, kuri neturi pasivaikščiojimo vietos. Mes taip buvome įpratę po Laisvės alėją šliaužioti, kad čia neradome sau vietos. H. Manto gatve visi skuba, lekia, kitose gatvėse išvis retai kada pamatysi praeivį. Bet su laiku pripratome, čia mūsų draugai, čia mokosi vaikai, čia mūsų namai.

- Yra du skirtingi dalykai - verslas ir politika. Kai juos pradeda maišyti, tai tada nėra nei tikro politiko, nei tikro verslininko. Jeigu Seimo narys dirba iš širdies, atiduoda visas savo jėgas, tai jam ir 24 val. turėtų neužtekti. Koks dar verslas gali rūpėti? Paviršutiniškai dirbti politikoje negalėčiau ir nesiruošiu papuošti kurios nors partijos sąrašo. Gal kada ir sumanysiu pasinerti į politiką, netariu kategoriško "ne". Mano gyvenime tarp juodos ir baltos spalvos yra daugybė atspalvių.

- Aš džiaugiuosi turėdamas žmoną, vaikus ir mėgstamą darbą. Tai kertinis mano malonumas.

- Mano tėvai - kaimo žmonės, - smagiai nusijuokė ponas Kęstutis. - Mama - mokytoja, tėtis - vairuotojas profesionalas. Mėlyno kraujo ar bajoro titulo tikrai neturiu. Tik mano senelis buvo dvarininkas. Aš jau seniai užsiimu saviaukla, tiksliai žinau, ko noriu ir kaip turiu elgtis. Juk labai lengva paleisti vadžias, bet kam nuo to geriau..?

- Niekada nelįsčiau su pamokymais ar patarimais. Jeigu mano vaikas išsirinko mergaitę, tai jo sprendimas. Tik palinkėčiau suprasti, kad vedybinis gyvenimas - tai nuolatinė tolerancija ir kompromisų ieškojimas. Be šių dviejų dalykų santuoka pasmerkta žlugti.